Moteris, turinti praeitį. Kim Lawrence

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ pasitrynė akis – iš nuovargio jos buvo lyg smėlio pripiltos – ir toliau klausėsi viena ausimi. Pažįstama tirada; nepriklausomai nuo to, kiek pinigų duoda Livijai, ji nesikeičia. O ar jis turi kitą pasirinkimą?

      Livija pradėjo meilikaujamai verkšlenti.

      – Tiesiog paskolą?

      Severas atsiduso. Tai ne pirma suteikta paskola ir, be abejo, ne paskutinė.

      – Atiduosiu, su palūkanomis. Esu tikra, kad to būtų norėjęs tavo tėvas. Tavo tėvas… – Jos balsą užgožė kažkokie trikdžiai. Telefonas išsijungė.

      Severas įsidėjo telefoną į kišenę. Nelabai nusiminė, kad nutrūko ryšis. Jau ketino atidaryti duris, kai pro jas staiga išlėkė smulki figūra. Be palto, kepurės ir, regis, nekreipė dėmesio į nuo kalvų pučiantį arktinį vėją. Liekna, su džinsais ir rožiniu megztiniu, puoštu geltonomis ramunėmis, mergina pasuko į dešinę, prabėgo pro jį, tada sustojo ir apsisuko.

      – Ar matėte ją?

      Jos akys buvo plačiai atmerktos, susirūpinusios ir vaiskiai mėlynos. Tiesą pasakius, tokios mėlynos, kad kurį laiką jis tik ir tematė spalvą, nespėjo atsakyti. Mergina galvotrūkčiais ėmė lakstyti po užsnigtą automobilių stovėjimo aikštelę.

      Tamsi dėmė baltame sūkuryje vis dar skleidė nepaprastai didelį susierzinimą, kurio skiriantis atstumas negalėjo paslėpti. Lauke garsiai švilpė vėjas, bet jis išgirdo, kaip mergina, pamačiusi iš aikštelės į kelią išvažiuojantį automobilį, iš nevilties sušuko.

      – O, Dieve, ne!

      Severas buvo ne iš tų, kurie jautėsi priversti bėgti ir gelbėti susikrimtusias paneles – tokie veiksmai gali būti klaidingai suprasti. Be to, iš savo patirties gali pasakyti, kad sielvartą gana dažnai ir lengvai galima suvaidinti. Tačiau nors ir nenoriai, bet staiga kažkur prabudo globėjiškas instinktas.

      Jis buvo vos porą žingsnių nuo rusvaplaukės figūros. Pamatė, kaip ši įšoko į vieną iš stovinčių automobilių ir nutrūktgalviškai nurūko. Praslinko keletas sekundžių ir Severas susivokė, kad tolstančios šviesos yra jo automobilio.

      Jis ne tik paliko raktelius, bet ant keleivio sėdynės gulėjo ir nešiojamasis kompiuteris, kuriame buvo nepaprastai svarbi informacija. Severas tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, kai kažkas vogė jo automobilį – buvo pakerėtas jaudinančių žalsvai mėlynų akių, degė noru padėti.

      Jis užsimerkė, šiurkščiai save iškoneveikė, nors dėl to ir nepalengvėjo. Tada giliai atsiduso ir patraukė į užeigą.

      Antras skyrius

      Severui energingai atvėrus duris, besišnekučiuojanti ir besijuokianti minia šiek tiek nurimo. Tyla užsitęsė, nes žmonės įdėmiai tyrinėjo naujojo atvykėlio išvaizdą.

      Jis buvo pakankamai aukštas, tad teko pasilenkti, kad neatsitrenktų į durų staktos šulą. Tamsiaplaukė figūra, stovinti tarpduryje, visiškai nepastebėjo į ją nukreiptų žvilgsnių.

      Daugelis šioje užeigoje užstrigusių keliautojų vienaip ar kitaip buvo įsitempę ir netvarkingi. Severas neatrodė įsitempęs, veikiau sudirgęs, o netvarkingas, bet lyg nužengęs iš laikraščio reklamos, siūlančios, ką turi įsigyti pasiturintis, madą sekantis verslininkas, kuris mano, kad jo profilis lyg graikų dievo, o kūnas – olimpinio irkluotojo.

      Vienintelė užuomina, kad jis ką tik atvyko – ant tamsios vilnos palto greitai tirpstantis sniegas. Palto apykaklė buvo prasegta, matėsi balti švarūs marškiniai, nepriekaištingai surištas kaklaraištis, gražiai apkirpti, lengvai vėjo sutaršyti varno juodumo trumpi plaukai, ties kaklu šiek tiek pasiraitę.

      Įkypos tamsios akys, apsuptos ilgų, riestų blakstienų ir tamsių antakių permetė kambarį, prisimerkė ir patraukė už baro stovinčio vyro link.

      Minia prasiskyrė, vyras praėjo ir vėl pasigirdo klegesys.

      Severas ėjo tiesiai prie reikalo.

      – Rusvaplaukė moteris iš jūsų stovėjimo aikštelės pavogė mano visureigį.

      – Na, ji juk toli nenuvažiuos, tiesa?

      Vyras, kuris sėdėjo ir lėtai gėrė alų, džiugiai prabilo:

      – Manyčiau, iki artimiausio griovio.

      Severas papurtė galvą, kad išsklaidytų neprašytą vaizdinį, lydimą garsų, kaip rusvaplaukė moteris atsitrenkia į priekinį stiklą. Ar ji prisisegė? Jis mestelėjo nedraugišką žvilgsnį į prie baro sėdintį vyrą. Vyras greitai nukreipė akis į alaus pintą.

      – Bijau, kad ne ką galime padaryti, – džiugiai pasakė baro savininkas. Severo manymu, tonas, atsižvelgiant į aplinkybes, buvo netinkamas. – Ar automobilyje buvo kas nors vertingo?

      Severas papurtė galvą, nors mintyse vardydamas ant keleivio sėdynės likusį turtą: pasas, kreditinės kortelės, informacija dėl pasiūlyto įmonės perėmimo, kuri kai kurių konkurentų gali būti laikoma jei ne neįkainojama, tai bent jau nepaprastai vertinga.

      – Tada gerai.

      Tvirtas, simetriškų linijų, kampuotas veidas iš apmaudo įsitempė. Severas ranka perbraukė per ataugusius šerius, paskui pirštu prispaudė virš lenktos nosies esantį griovelį. Jis atsisakė pasiūlyto gėrimo ir ėmė sukinėti galvą – bandė atsikratyti įtampos kakle.

      – Sakėte, rusvaplaukė?

      Severas pritariamai linktelėjo ir jo galvoje iškilo sniegu išmargintų vario spalvos garbanų vaizdinys.

      – Kas nors galėtų ją pažinoti, bet, kaip pats matote, čia pilna žmonių… – Jis triukšmingai padėjo alaus bokalą ir pakėlė balsą, kad būtų išgirstas. – Ar kas pastebėjo rusvaplaukę?

      Severas nenustebo, kai daugelis vyrų linktelėjo galvas, – automobilio vagilė buvo ne iš tų moterų, kurios praeina nepastebėtos – tačiau, atrodo, niekas nežinojo, kas ji tokia.

      Baro šeimininkas ir toliau atrodė užjaučiantis ir mąslus.

      – Mes negalime jums pasiūlyti lovos, bet čia yra židinys, antklodžių, sandėliukas, pilnas maisto ir gėrimų, bei baras.

      Baro šeimininko ramybė Severui nepatiko. Jis papurtė galvą, kai šis padavė salyklinio alaus butelį ir pridūrė:

      – Kaip Džekas ir sakė – toli nuvažiuoti ji negalėjo.

      Severas įsivaizdavo: sniegas krenta pro sudužusio automobilio stiklą, o prie vairo sėdi susigūžęs, nejudantis, be gyvybės ženklų kūnas.

      Jis nebus atsakingas už tai, jei pamišusi moteris sudaužys nurašytą automobilį ir greičiausiai pati susižalos. Jis neprašė jos vogti!

      – Rytoj, kai pravalys kelius, galėsite…

      Gali būti per vėlu.

      – Turėtume informuoti pareigūnus.

      Baro СКАЧАТЬ