Mano brangenybė. Olivia Gates
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу Mano brangenybė - Olivia Gates страница 4
Название: Mano brangenybė
Автор: Olivia Gates
Издательство: Сваёню книгос
Жанр: Зарубежные любовные романы
Серия: Aistra
isbn: 978-609-406-717-4
isbn:
Viduje susimezgė sunkus nusivylimo raizginys.
Jo žodžiai ir veiksmai niekaip nesusiję su laime, išvydus ją po šitiek metų. Tik dėl vienintelės priežasties jis priėjo prie jos, kalbino, žvelgė. Tai atrodė absurdiška, neįmanoma. Bet ji nesugalvojo kito paaiškinimo.
Šachinas ją kabino.
Tarsi išgirdęs jos mintis jis, regis, apsupo ją savo vyriškumu ir įtaka, nužemino balsą visa oktava ir įsiskverbė į ją iki pačios šerdies.
– Nuskambės neoriginaliai, bet nors nepasakei nė vieno rišlaus sakinio ir susipažinome vos prieš kelias minutes, man atrodo, kad pažįstu tave visą amžinybę.
Kaip tik tą sekundę muzika vėl pratrūko, tarsi pabrėždama jo žodžius ir neleisdama jai išpyškinti, kad jam ne veltui taip atrodo.
Sutrukdžius kurtinamam griausmui, Šachinas atitraukė ranką jai nuo skruosto, pakėlė galvą išlaisvindamas jos akis nuo savųjų žvilgsnio ir suirzęs nužvelgė patalpą. Po akimirkos vėl užklupo visa savo dėmesio jėga.
– Ši vieta nesuderinama su sveiku protu. – Jo akys vėl ugnimi išdegino taką jos kūnu iki rankinės, bejėgiškai kybančios ant rankos. – Matau, turi savo rankinę. Eime?
Džohara aiktelėjo pajutusi, kaip nutvilkė ten, kur jo delnas apsivijo jos žastą mandagiai, bet įtikinamai kviesdamas.
– B… bet čia tavo vakarėlis.
Jo akių kampučiuose susimetė raukšlės, o lūpos virto šypsena atidengdamos lygius tvirtus dantis.
– Aih, ir išeisiu, jei norėsiu. – Jis nykščiu brūkštelėjo apnuogintą jos rankos odą ir sukėlė deginančią audrą. – Ir kaip norėsiu.
Džohara kilstelėjo laisvą kumštį ir prispaudė prie širdies, kuri, rodėsi, stengėsi ištrūkti iš krūtinės.
Jam šypsantis, pasaulis visada virsdavo stebuklų šalimi. Bet tai buvo… absurdiška. Turėtų būti įstatymas, draudžiantis jam taip elgtis viešose vietose!
Ji sumirksėjo ir pajutusi nesuvokiamą trauką vangiai atitraukė žvilgsnį nuo jo akių. Paskui vėl sumirksėjo. Nes negalėjo patikėti.
Ji jau ne vakarėlio įkarštyje. Ji – erdviame marmuru išklotame vestibiulyje, virpančiomis kojomis eina link, jos supratimu, asmeninio Makormiko lifto.
Ar ji tikrai čia atėjo? Ar jis juos teleportavo?
Staiga visko buvo per daug. Kiekvienas jo judesys ir žvilgsnis mušė iš pusiausvyros, artuma stūmė link pakrikimo, o ji pati ir situacija darėsi nevaldoma. Jis visai neprisiminė Džoharos, agresyviai gundė naudodamasis jos anonimiškumu, tikėdamas, kad ji laisva.
Vis dėlto tik jiems sustojus priešais liftą, merginai pavyko pamėginti grakščiai atsitraukti nuo lengvo, bet paralyžiuojančio prisilietimo. Tačiau pojūčiams vis labiau užvaldant, ji tik kluptelėjo atgalios ir trūktelėjo ranką.
Džohara matė, kad Šachinas nustebo, kaip jis suraukė tuos įstabius lenktus antakius, o lūpos neteko intymaus putlumo ir įgijo griežtumo, tik dar labiau pabrėžiančio jų tobulumą. Ji išvydo kitą jo pusę, kurios niekada anksčiau neregėjo, – negailestingą karališkosios šeimos narį, kuriuo gali tapti išprovokuotas arba jusdamas nepasitenkinimą.
Vadinasi, jis nesupranta, kaip moteris gali būti tokia beprotiška ir nesinerti iš kailio, norėdama paklusti jo nurodymams? Galbūt šis susitikimas vis dėlto baigsis santykių aiškinimusi? Tik kitokiu, nei ji įsivaizdavo.
Džohara nusivylusi dėbtelėjo į Šachiną.
– Tu toks tikras, kad noriu su tavimi išeiti, tiesa?
Jos balsą sugriežtino kartėlis. Žinojo, kad ir jis tai aiškiai išgirdo.
Jo žvilgsnio kaitra išblėso ir akyse įsivyravo ramybė.
– Taip. Tiek pat įsitikinęs, kiek savo troškimu išeiti su tavimi.
Ji įsiutusi iškvėpė.
– Tu teisus. Tikrai žarstaisi neoriginaliomis frazėmis.
Jo vyzdžiai išsiplėtė kone užgoždami ryškias raineles.
– Suprantu, kad taip skamba, bet tai tiesa.
Jos lūpos persikreipė, atsiliepdamos į širdies dūžius.
– Na, žinoma.
– Manai, taip stokoju vaizduotės ar subtilumo, kad norėdamas save išreikšti vartočiau tokias banalybes, jei tai nebūtų paprasta tiesa, kuriai išsakyti netinka jokie kiti žodžiai?
– Gal tu tiesiog pernelyg tingus ar surambėjęs ir nesugalvoji nieko naujo. Arba nė neįsivaizduoji galimybės, kad tau reikėtų pasistengti. O gal nemanei, jog pareikalausiu pastangų sugalvoti ką nors šiek tiek originalesnio, nes galvojai, kad pajutusi tavo susidomėjimą, iškart atsigulsiu?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.