Mano brangenybė. Olivia Gates

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ir didingas kaip tikras padangių galiūnas.

      Bet ji dar neįvertino jo veido pokyčių. Šachinas visada, anot žiniasklaidos, darydavo įspūdį tais tankiais banguotais tamsaus tabako spalvos plaukais, ypatingomis ugningomis akimis, kontrastuojančiomis su natūraliu įdegiu. Dabar, visiems švelnumo ir jaunystės bruožams suvyriškėjus ir išryškėjus įspūdingai figūrai, jo išvaizda gniaužė kvapą.

      Tačiau būtent jo išraiška – ir tai, ką ji bylojo apie vidinę jo būseną, – sukėlė Džoharai virpulį.

      Šachinas nebuvo laimingas. Jis buvo labai nepatenkintas, sunerimęs. Netgi pasimetęs. Kiti gal to ir nepastebi, bet ji tai pajuto taip pat stipriai, kaip savo nerimą.

      Visa viltis atsikvėpti, užbaigti santykius išgaravo.

      Jei būtų išvydusi jį ramų, patenkintą, būtų galėjusi ramiai gyventi toliau. Tačiau dabar…

      Bent jau galėjo džiaugtis dėl vieno. Jis nematė jos. Ir nepamatys, jei Džohara nesilaikys plano. Gal ir nederėtų to daryti.

      Ne. Jokių gal. Priėjusi prie jo dabar sulauktų tik siaubingų pasekmių. Jei jis taip veikė ją nežinodamas, kad ji čia, ir būdamas už trisdešimties pėdų, kas būtų, jei stovėtų priešais ją?

      Kad ir kokia susižavėjusi nesubrendusi avigalvė Džohara buvo, vėl jį pamačiusi, pasiekė tik vieno. Išpūtė savo problemą ir pagilino širdies skausmą. Dabar tegalėjo išvengti didesnės žalos.

      Keikdama save dėl kvailumo ji žengė norėdama išeiti. Ir pasijuto tarsi atsitrenkusi į nepralaužiamą galios lauką.

      Pajuto Šachino žvilgsnį.

      Smūgis vos neišmušė jos iš varganos pusiausvyros, ją pervėrė jo akių žvilgsnis.

      Džohara visada manė, kad jo akys panašios į rusenančias anglis, net kai nukreipdavo jas su didžiausiu gerumu. Bet dabar, kai atpažinimo tvyksnį lydėjo skvarbus tvilkantis atšiaurus žvilgsnis, ji pajuto, kaip nudegina iki pat kaulų. Jai užvirė kraujas, skruostai įkaito.

      Džohara neįvertino savo pasirodymo pasekmių. Dabar neabejojo apgailestausianti visą likusį gyvenimą.

      Ji stovėjo kaip įbesta, užburta besiartinančio Šachino, stebėdama jį su tokiu pat neišvengiamumu, su kokiu žmogus stebi į prarają lekiantį nevaldomą automobilį.

***

      Vos tik įžengus į erdvų Aidano butą viršutiniame aukšte, Šachiną apėmė apmaudas. Jis augo kartu su kiekvienu žingsniu link priverstinių linksmybių kakofonijos.

      Reikėjo nesutikti čia ateiti. Reikėjo Aidanui pasakyti, kad tai – ne atsisveikinimo vakarėlis, o laidotuvių ceremonija.

      O štai jo draugas ir partneris džiugiai šypsodamas ateina nevilties dar padidinti.

      – Ei, Šinai! – Aidanas perrėkė galvą skaldančią techno muziką. – Maniau, nusprendei leisti man apsikvailinti. Ir vėl.

      Šachinas mėgindamas nusišypsoti tik vyptelėjo. Jam nepatiko, kai draugai trumpindavo jo vardą ir vadindavo Šinu. Vakariečiai bičiuliai taip darė, nes toks vardas jiems buvo suprantamesnis, o namiškiai todėl, kad tokia pirmoji jo vardo raidė arabų kalba. Nežinojo, kodėl su tuo taikstėsi. Betgi nemėgstama pravardė tėra smulkmena, palyginti su tuo, ką dabar bus priverstas iškęsti.

      Šachinas žvelgė žemyn į išsišiepusį draugą vos tramdydamas irzulį.

      – Jei būčiau žinojęs, kokį renginį planuoji, Aidanai, taip ir būčiau pasielgęs.

      – Žinai, ką sako apie darbą be linksmybių? – Aidanas uždėjo ranką Šachinui ant peties.

      Jis kone krūptelėjo. Tas vyras jam patiko, be to, pats buvo iš kultūros, kur net tos pačios lyties atstovams įprasta fiziškai išreikšti prielankumą. Jis nemėgo būti liečiamas, išskyrus artimiausius šeimos narius. Net ir intymiose situacijose jam nepatikdavo, kai moterys jį grabinėdavo, nors, rodėsi, visos to ir tetrokšta. Megzdamas santykius jis tenorėdavo atsipalaiduoti, o ne patirti intymumą. Šachinas tai aiškiai ir vienareikšmiškai pasakydavo visoms.

      Jis vargiai atminė paskutinius intymius santykius. Toks kūniškas poravimasis be gilesnio ryšio prarado patrauklumą, pradėjo erzinti ir atrodė vis atgrasesnis. To galima tikėtis, spėjo jis, kai moterys, kurios jam patiko, kurias gerbė, jam nesukėlė jokio kūniško potraukio.

      Jis žengtelėjo į šalį išsisukdamas iš draugo glėbio, bet neleisdamas jam pajusti slypinčio pasibjaurėjimo.

      – Jei nykumas – šio… siautulio priešingybė, užtikrinu tave, man jis patinka labiau.

      Aidano akyse šmėkštelėjo sutrikimas. Po šešerių bendradarbiavimo metų tas vyriškis nė nenutuokė, ką Šachinas mėgo. Galbūt todėl, kad Aidano, kaip ir visų kitų, neprisileido. Bet Aidanas šį vakarėlį surengė vedinas geriausių ketinimų. Ir nors tokiais grįstas kelias į pragarą, negražu parodyti, kad jis veltui stengėsi.

      Šachinas sukaupė padorumo likučius.

      – Bet ne kasdien atsisveikinu su savo laisve. Taigi sulaukti fanfarų… – jis stabtelėjo, kad prisiverstų pridurti: – …malonu.

      Aidano veidas nušvito ir jis prapliupo norėdamas įtikti:

      – Juk iš tiesų neatsisveikinsi su laisve. Girdėjau, tos sutartos karališkos vedybos – tikras… lankstumo įsikūnijimas. – Aidanas paskutinius žodžius pridūrė demonstratyviai linktelėdamas galva ir pliaukštelėdamas jam per nugarą.

      Šachinas vos nenurėžė neišmanėliui draugui galvos. Gerai, kad Aidanas tuo metu nusisuko ir kiek galėdamas šūktelėjo besibūriuojantiems žmonėms paspausti Šachinui ranką.

      Šachinas nesvarstydamas padarė tai, ko prašė Aidanas. Šiaip ar taip, aiškinti beprasmiška. Šiek tiek išgėręs jis buvo lyg nesavas. Šachinas turėtų leisti jam pasimėgauti retai pasitaikančiu nerūpestingumu, užuot nutempęs į negailestingą tikrovę, kurioje pats gyveno.

      Visa jo būtis tuoj sužlugs.

      Ne profesiniame gyvenime. Ten jis vis raškė vieną sėkmę po kitos. Bet asmeniniame gyvenime reikalai jau seniai iro. Jis net galėjo nurodyti tikslią dieną, kada viskas ėmė byrėti. Po kivirčo su Aramu.

      Iki tol jis gyveno nerūpestingai ir manė, jog ateitis – beribė. Bet nuo tada reikalai tik pablogėjo.

      Jis seniai žinojo, kad iš jo, princo, tikimasi politinės santuokos, bet tą lūkestį stūmė šalin vildamasis, kad vienas vyresniųjų brolių sudarys nuostabią politinę sąjungą. Tuomet Amdžadas, vyriausiasis brolis ir kronprincas, taip ir pasielgė. Ir viskas baigėsi siaubingai.

      Amdžado žmona ištekėjo jau laukdamasi, suplanavo nužudyti Amdžadą, paskelbti, kad vaikas – jo, ir amžiams būti princese bei sosto paveldėtojo motina.

      Skandalingai su ja išsiskyręs – apie tai regione vis dar kalbama – Amdžadas veržėsi per pasaulį didindamas galią, kol ši kone prilygo visai Zohaido galybei. Niekas nedrįso jo vėl prašyti sudaryti politinę sąjungą. Pasak jo, atėjus metui jam tapti karaliumi, jo įpėdiniu taps СКАЧАТЬ