Meilės įkaitė. Olivia Gates

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ar aš Tuščiažodžiautoja.

      – Ar būtų smagu, jei esi neįveikiama, princese Rokhama?

      Ji sutramdė norą ištiesti rankas, suimti juodus karčius ir prisitraukti tas šmaikščias nuodais besitaškančias lūpas.

      Viešnia atodūsiu parodė esanti nepatenkinta.

      – Nebūtų smagu, nes esu sukurta iš marmuro, į kurį tavo spygliai neįsiskverbtų.

      Po paskutinio žodžio vyro vyzdžiai beveik išnyko, akyse suliepsnojo smaragdai.

      Marama ne tai norėjo pasakyti! Bet tikrai nemekens teisindamasi.

      – Apgailėtina, bet tavo taktika puikiai veikia vyrus. – Amdžadas papurtė galvą. – Man baisiai gėda dėl savo lyties.

      – Nebūk storžievis, Amdžadai, – subarė ji tramdydama norą įgnybti į nugludintus jo skruostus.

      – Bet ma-ama! Aš esu storžievis. – Merginą pralinksmino verkšlenančio berniuko įvaizdis. – Tik nenukabink nosies, niekas nemirė nuo mano storžieviškumo. Kol kas.

      Marama nesusilaikė. Kyštelėjo liežuvį.

      Vyras sustingo kaip įbestas.

      Ji pasinaudojo įgytu pranašumu.

      – Esi žavingas, kai elgiesi storžieviškai, bet, priešingai nei tu, nesu gimusi ištverti dykumoje.

      Amdžadas trūktelėjo tvirtą petį.

      – Stovi vos už keturių žingsnių nuo kokono su kondicionieriumi. Dėk vieną koją priešais kitą ir nunešk savo genetiškai ydingą kūną į tą saugią vietą.

      Ji kilstelėjo antakį.

      – Gerai, pabandykim iš naujo. Na, pasistenk šįkart elgtis kaip šeimininkas.

      Vyras caktelėjo liežuviu.

      – Ką? Tikiesi, kad pernešiu per slenkstį?

      – Kol čia atsiradau, skridau valandą ir važiavau du šimtus mylių. Tai mažiausia, ką galėtum padaryti.

      – Pirma, aš čia ne šeimininkas, o prižiūrėtojas. Antra, įsibrovėlių netampau.

      – Neduok Dieve, kad reputaciją suterš riteriškas poelgis, a?

      – Supratai.

      Mergina išsišiepė.

      – Na, ką gi, matyt, dar keturis žingsnelius paeisiu savo jėgomis.

      Tai pasakiusi pražingsniavo pro Amdžadą, praskleidė palapinę ir įžengė į stulbinančią palaimingą prieblandą ir gaivią vėsą.

      Nužvelgė dvidešimties pėdų aukščio patalpą su prabangia beduinų įkvėpta apdaila ir baldais, įsiklausė į kone negirdimo kondicionieriaus ir elektros generatorių burzgimą. Staigiai apsisuko, pabūgusi, kad Amdžadas leido jai įeiti vienai, ir su palengvėjimu atsikvėpė išvydusi jį stovint ties jau užskleista palapinės anga, užkišusį nykščius už drabužio juosmens, prieblandoje iš akių žiburiuojant dar ryškesniam smaragdiškam žvilgėjimui.

      Merginos kūnu nuvilnijęs virpulys niekaip nesusijęs su pasikeitusia temperatūra.

      Ji nepajėgė atsispirti norui atsikirsti į vieną vyro pastabą ar kaltinimą.

      – Beje, taktikos neturiu.

      Pasikeitus išraiškai Amdžado žvilgsnis nė nesuvirpėjo.

      – Turi. Ji išskirtinė, todėl tampi dar pavojingesnė… ir suktesnė.

      – Toli gražu tokia nesu, – Marama kantriai aiškino. – O kam man ta taktika? Ji bejėgė prieš vienintelį mane dominantį jūsų lyties atstovą. Tave.

      Tiesmukumas jai uždirbo grimasą.

      – O vienintelė mane dominanti jūsų lyties atstovė… pala! Manęs nė viena nedomina.

      Ji energingai palinksėjo.

      – Ir ne veltui.

      Antakis pašaipiai kilstelėjo.

      – Ak, kaip malonu, kad tai palaiminai. Taip geriausia, ar ne?

      – Išradingai pikta – taip.

      – Išties. Bet juk nemanai, jog esu toks apgailėtinas, kad taip ilgai laikyčiausi įsikibęs kompleksų, kad taip ilgai dėl vienos moters nusikaltimų griežčiau dantį ant visos lyties, tiesa?

      Ji žingtelėjo arčiau, būdama tikra, kad jis neatsitrauks norėdamas išlaikyti atstumą.

      – Ne. Tu pernelyg skvarb… a… įžvalgus, pernelyg protingas, kad pelnytai neigiamą nuomonę apie vieną moterį paverstum apibendrinimu, kuris, kaip žinai, neišvengiamai bus klaidingas.

      Amdžadui nereikėjo atsitraukti. Vien žvilgsnio akyse pakako, kad ji laikytųsi keliais žingsniais atokiau.

      – Bėda ta, kad sutinku tik mano pelnytai neigiamą nuomonę patvirtinančias moteris. Tiesa, jos nėra šaltakraujiškos nusikaltėlės. Regis, beveik nutrauktame gyvenime tokia laimė dusyk neaplankys. Tačiau traukiu tik tas, kurios pasižymi nuodinga savanaudiška klasta ir galios alkiu. Taigi, dar neįrodyta, kad mano apibendrinimas klaidingas.

      – Nori pasakyti, kad moterys – ne tik aš – turėjo tiek drąsos, jog prie tavęs prieitų?

      – Kelios, patrauktos mano padėties ir turto, beprotiškai rizikavo. Tik labai trumpai. Įsijungė jų išgyvenimo instinktas, užgoždamas net godumą.

      – Ar viena išimtis neįrodo, kad apibendrinimas klaidingas?

      Amdžadas sulojo paniekinamai nusijuokdamas.

      – Ar tu toji išimtis?

      Nesutrikdyta netikėtos pašaipos Marama nusišypsojo žiūrėdama vyrui į akis.

      – Tikrai nepasižymiu nuodingomis savybėmis, o mano godumo ir galios alkio lygis neigiamas.

      – Šitai sako moteris, ištekėjusi už princo, paskui – už laivybos imperijos paveldėtojo. Vieną nužudei, o su kitu išsiskyrei, kai iš jo atėmė paveldėjimo teisę.

      Jos šypsena apsiblausė.

      – E… mes vis dar siekiame pranašumo įžeidinėdami, tiesa?

      – Dabar pateikiame faktus.

      Atsakydama į iššūkį ji kilstelėjo abu antakius.

      – Ar tai, kad nužudžiau dėdę Ziadą ir priverčiau iš Bredo atimti paveldėjimo teisę, yra faktai? Nebent išgalvotoje Paranojos planetoje, kurioje tėra vienintelis gyventojas – tu.

      Jis prisidėjo ranką prie kairio peties ir neva apgailestaudamas nusilenkė.

      – Atsiprašau. СКАЧАТЬ