Meilės įkaitė. Olivia Gates

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Jei liksiu gyvas, priversiu sumokėti. Ir nesivarginkite mėgindami manęs atsikratyti. Turėjote progą ir nepasinaudojote. Daugiau niekas negaus kitos galimybės.

      Pirmas skyrius

      Po aštuonerių metų

      Marama Al Vaked pagaliau gaus progą prieiti prie Pamišusio princo.

      Bent taip pasaulyje vadinamas Amdžadas Al Šalanas.

      Maramai šis vyras buvo geriausia, kas atsirado po šokoladinių saldainių.

      Jau ketverius metus erzino ją tamsiu sodriu geidulingumu ir palikdavo trokšti daugiau. Bet šįkart užspeis jį į kampą.

      Aha, kurgi ne. Užspeis į kampą tarp dešimčių smalsių kilmingųjų atviroje dykumoje. Vyrą, kuris toks slidus, kad net akylai saugomame kambaryje su vienomis durimis gali pradingti.

      Kartą taip ir buvo per uždaras derybas, kuriose Marama dalyvavo kaip savo emyrato atstovė. Prasidėjus pompastiškoms kalboms Amdžadas nutaisė tą sonetų vertą šypsnį ir ištarė: „Man jau nuobodu.“ Tada pradingo.

      Draugai išvadino ją kvaile, kad išvis apie jį galvoja.

      Aišku, jie sakė, Amdžadas – išskirtinis vyras, dėl kurio mylios spinduliu alpsta visos moterys. Tačiau jis verčia ir gūžtis, nes šis vyras – beprotis, galintis sutrinti bet kurią jo galion patekusią moterį į miltus.

      Marama tikino, kad jei taip būtų, jis būtų išnaudojęs moteris vieną po kitos. Neleisdamas niekam artintis tik įrodė iš tiesų esąs gailestingas ir sveiko proto.

      Draugai suniekino jo paranojos priežastis, sakė, kad jau turėjęs pamiršti praeitį. Merginos manymu, niekas nepajėgtų atsigauti po tokio siaubingo dalyko, nebent nutiktų kas nors taip pat nuostabaus. Arba jei sutiktų moterį, galinčią įvertinti jo negailestingumą, nekreipiančią dėmesio į jo turtą ir galią ir matančią sužeistą sielą, po išore slypintį kilnų didvyrišką žmogų.

      Marama gyveno dėl galimybės įrodyti, kad yra tokia moteris.

      Tik prieš įgyvendindama tokį ambicingą troškimą turėjo priversti jį išbūti vienoje vietoje tiek, kad spėtų kaip reikiant pasikalbėti.

      Neskaičiuojant vieno didingo nutikimo, Amdžadas skyrė jai vos kelias kandaus sąmojo akimirkas ir palikdavo besisvaidančią atkirčiais į tolstančią jo nugarą.

      Bet ji tą įspūdingą žvėrį sutramdys, net jei tai bus paskutinis dalykas, kurį padarys. Visi tie malonumai, kuriuos patirs galiausiai šį vyrą… paglosčiusi, verti kovos randų.

      Pirmasis susigrūmimas tuoj prasidės.

      GPS rodė, kad iki mūšio lauko, penkių mylių ilgio treko tarp kopų, jai liko vos kelios minutės. Tai Amdžado išrinkta vieta karališkosioms regiono žirgų lenktynėms. Kasmet Zohaidas šias lenktynes rengdavo paskutinę rudens dieną. Šįkart Amdžadas datą paankstino dėl neatidedamų įsipareigojimų.

      Visi pasibaisėjo siūlymu lenktynes rengti vidurvasary. Atsakydamas Amdžadas išsiuntinėjo pašaipius laiškus; tik jis ir galėjo išsisukti, nes gavėjai – nesukalbami kilmingieji, kurių ego prilygsta padėčiai.

      Marama matė savo tėvui skirtą laišką, skaitydama elegantiškai ir galingai išraitytas raides girdėjo galvoje tingų mirtiną balsą.

      Ar jos tėvas baiminąsis būti saulėje, už išskirtinio prabangaus kokono sienų? Ar didelis tvirtas vyras bijąs prakaito, kai pats nė nelenktyniausiąs?

      Visus laiškus jis tikriausiai pritaikė kiekvienam gavėjui. Jos tėvas išties pernelyg atsargus dėl fizinės savo būklės, pernelyg aikštingas dėl švaros. Nors to niekas nežinojo. Tėvas suprato, kad šios savybės – galimas pašaipos šaltinis, todėl elgėsi priešingai. Bet Amdžadas Al Šalanas gebėjo nepriekaištingai perprasti žmones. Tai tik vienas iš begalybės ginklų, dėl kurių aukščiausio lygio finansų ir politikos pasaulyje jis buvo nesustabdomas.

      Be abejo, visi pakluso jo norui. Atvykti liepė trečią valandą.

      Buvo vidurdienis. Marama ką tik paskambino tėvui ir pranešė baigusi kelionę. Tas pasakė nerimaująs, kad ji keliavusi viena, kad palikusi palydą, kurią jis mėgino jai prikabinti. Ji patikino, kad palydovai ją pasivysią, kad mielai grįšianti su jais. Bet iš pradžių, dykumai dar nepavirtus žmonių mišku, kuriame jis galėtų pranykti, ji gaus laiko pabūti vienumoje su Amdžadu.

      Marama atleido greičio paminą, kad artėdama pasidžiaugtų paskutinėmis akimirkomis. Pamažu ryškėjant vaizdui buvo tikra, kad pasimėgaus kiekviena didybės kruopelyte.

      Ne, omenyje ji turėjo ne didingą dykumą su natūralią plynę supančiomis vilnijančiomis kopomis. Ji ir žydro dangaus skliautas, ištapytas švytinčiomis baltomis smilgelėmis, iš tiesų buvo šlovingi. Vis dėlto tik išvydus jį kūne ėmė sproginėti malonumo fejerverkai, o krūtinės ląstoje kaupėsi jaudulio virpuliai.

      Amdžadas stovėjo priešais milžinišką palapinę. Aplink šmėkščiojo dešimtys vyrų. Marama matė tik jį. Puse pėdos aukštesnį už visus kitus, plačiapetį, liekną, kupiną įgimtos elegancijos ir nepamėgdžiojamos galios, nepaisantį juodą galvą tvilkančios negailestingos saulės ir apskritai jai abejingą.

      Tas vyras taikliai vadinamas šlovingiausiu.

      O ji dar neatsižvelgė į šiandieninį jo pokytį. Anksčiau matė vilkintį tik rankomis siūtais kostiumais, kurie atrodė tarsi iš gyvo šilko, sukurti ir paskirti tam, kad garbintų jo kūną. Marama manė, jog niekas neatrodytų geriau.

      Dabar jis atrodė geriau. Baltais plazdančiais marškiniais, sukištais į aptemptas kelnes, kurios sugrūstos į rudus ilgaaulius, buvo… neapsakomas.

      Ji pastatė automobilį greta kitų, čiupo krepšį ir skrybėlę ir nušoko nuo plieninio milžino, kurį tėvas paskyrė jai šiai kelionei. Persimetė krepšį per petį ir po skrybėle pasislėpė nuo saulės spindulių, per prievartą atvėsindama troškimą bėgti jo link.

      Amdžadas neskubėjo sveikintis. Tik tada, kai mergina trinktelėjo durelėmis, pašnairavo tuo siutinamai nuostabiu ir žavingai nerūpestingu žvilgsniu.

      Legendinės smaragdinės akys po pasaulyje garsėjančiais antakiais mąsliai ir nešališkai stebėjo, kaip ji artėja. Marama juto, kaip žvilgsnis skverbiasi į jos linkius, narsto po ląstelę. Negailestingai geidulinga burna sučiaupta, kiekvieną šedevrui prilygstančios kaulų struktūros įdubą ir liniją pabrėžė kone statmeni saulės spinduliai. Nors jų metami ryškūs šešėliai kitus žmones vertė groteskiškomis karikatūromis, jis panėšėjo į keršto dievą. Į didžiausią skanėstą – juk toks ir buvo.

      Jai žengiant paskutinius žingsnius Amdžadas pusiau į ją atsisuko ir nukreipė tik jam būdingą žvilgsnį, verčiantį žmones pasijusti nesvarbiais.

      Kaip įprastai nesutrikdyta ji pasisveikindama mostelėjo visiems, tada nukreipė dėmesį į vyrą, akinamai nusišypsojo ir ištarė:

      – Aš čia!

***

      Ji čia.

      Žodžiai nuaidėjo Amdžado galvoje.

      B‘haggej‘jaheem! СКАЧАТЬ