Galingieji Vulfai. Jautrioji Anabela. Jennie Lucas

Чтение книги онлайн.

      – Vieta graži…

      – Bet?

      Jos akys įsmigo į jojo.

      – Palyginti su kitais veisėjais, jūs už savo arklius prašote dukart daugiau; dažnai dėl nepaaiškinamų priežasčių netgi atsisakote juos parduoti vienam ar kitam pirkėjui. Verčiate savo klientus landžioti pro absurdiškas kilpas.

      – Mano arkliai yra vertingi ir reti. Juos gali įsigyti tik tie, kurie yra verti laimėti lenktynes. Tai ne vien pinigų klausimas.

      – Bet vis tiek reikalaujate milžiniškų sumų, – palenkdama galvą tarė Anabela. – Gal jūsų arkliai to ir verti… – abejodama pridūrė.

      – O gal? – laukdamas tolesnio pamąstymo, griežtai paragino tęsti Stefanas.

      – O gal… tesate stulbinamai puikus verteiva, žinantis, kaip išvilioti iš turčių pinigus.

      Stefanas įsistebeilijo į ją. Anabela ramiai nusišypsojo, tarsi sakytų: Esu kur kas geriau apsiginklavusi, nei galite įsivaizduoti.

      Visas jo kūnas skausmingai įsitempė. Dabar norą užkariauti tą šaltą grožį pakeitė medžioklės aistra. Pergalės jaudulio siekis. Jis norėjo ją nugalėti. Išgirsti ją aukščiausią geismo akimirką surinkančią jo vardą.

      Geidė jos taip, kaip jau labai seniai nebuvo ko nors geidęs.

      Stefanas primerkė akis ir atsakė jai taip pat ramiai šypsodamas.

      – Panele Vulf, mielai jums parodysiu, kodėl esame geriausi. Jūsų širdyje neliks nė lašelio abejonės.

      Nuo jo tono Anabela įtariai prisimerkė. Tačiau Stefano veidas atrodė abejingas, galiausiai jis pasisuko eiti.

      – Eime.

      Ir leidosi plačiu blausiai apšviestu koridoriumi. Žengė derindamasis prie jos tempo. Jeigu Anabela paėjėdavo greičiau, jis taip pat pagreitindavo žingsnį. Jeigu ji sulėtindavo tempą, jis padarydavo tą patį. Nuolat pažeisdamas asmeninę Anabelos erdvę, parodydamas jai tai į vieną, tai į kitą namų eksponatą ar be galo vertingą senovinį dirbinį, Stefanas ją vis tarsi nekaltai paliesdavo. Jiems einant pro seną ispanų tapytojo paveikslą, kuriame buvo pavaizduota moteris, Anabela vos gaudydama kvapą paklausė:

      – Ar tai Goja?

      – Taip, tikriausiai, – atsakė Stefanas.

      Paskui jis nusivedė ją į erdvią patalpą aukštomis tinkuotomis lubomis ir medinėmis sijomis.