Galingieji Vulfai. Jautrioji Anabela. Jennie Lucas

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ panelė Vulf vengė visų ją mėginusių suvedžioti vyrų. Tik keletui buvo pavykę išsikovoti vietą jos lovoje; vienas iš tokių buvo jos mokytojas ir patarėjas Patrikas Arbutnotas. Šis garsus fotografas, prieš kelerius metus lankęsis viename labdaros renginių Santo Castillo, giedojo giesmes aistringai Anabelos prigimčiai ir jos kūno grožiui, girdamasis buvęs vienu iš tų nedaugelio, sugebėjusių ištirpdyti ledinę jos sieną.

      Ledo karalienė. Šį epitetą Stefanas buvo girdėjęs jau šimtus kartų, bet niekaip nesuprato, ką jis reiškia. Iš tolo Anabela jam pasirodė santūriai, atsainiai рpatraukli. Jeigu būtų turėjęs parinkti jai spalvą, būtų pasirinkęs pilką – kaip jos kostiumėlis, kaip popietės šešėliai, kaip žiemos prieblanda.

      Tačiau iš arčiau jį nustebino natūralaus jos grožio didybė. Taip, veidas buvo papudruotas, bet nei akys, nei lūpos nepadažytos. Keista. Jos blakstienos buvo šviesios, kaip ir antakiai. Liauna aukšta ir graži figūra; tačiau bendras įspūdis keistai kėlė norą vengti jos žvilgsnio.

      Dėl legendinio šaltumo? Ne. Tiesa, ji kalbėjo kandžiai ir šiurkščiai, bet jos kūnas – o Dieve… Stefanas jį skaitė kuo puikiausiai, žinojo, ką jis sako jam, aiškiai matė, kad nėra jam abejingas. Jis matė, kaip nurausta Anabelos skruostai, kaip įšyla kreminė oda, kaip suvirpa liekna figūra, kai dar jiems esant kieme Stefanas pamėgino ją paliesti. Ji panašiai sureaguodavo kiekvieną kartą, jam į ją pažvelgus.

      Dabar Stefanui norėjosi pralaužti tą ledinį santūrumo kevalą. Sužinoti, kokios laukinės galios ją užvaldo, atleidus vadžias, tvirtai nuogu kūnu prigludus prie jo, kai, abu užliejus aistrai, ji sulaikytų kvapą nuo kūnu nusiritusios kaitros ir prakaito bangos.

      Stefanas sunkiai tvardėsi neišsiaiškinęs to čia ir dabar.

      Pirmą kartą per pastarąjį dešimtmetį jam, regis, teks palūkėti. Apsukti šiai moteriai galvą prireiks laiko. Šį vakarą veikiausiai dar nepavyks pasiguldyti jos į lovą. Turbūt tik rytoj.

      Iššūkis jį intrigavo. Tai bus puikus prasiblaškymas, ypač turint galvoje, kad ši savaitė iš visų metų jam visada būdavo nemaloniausia, nes jo namus užplūsdavo labdaros renginio organizatoriai ir įvairių sričių magnatai su kailiniuotomis žmonomis. Nors kasmetines polo rungtynes ir po jų vykstančias iškilmes Stefanas organizuodavo vedinas kilnaus tikslo – pagelbėti vargstantiems vietiniams kaimeliams, – to akinamo pasirodymo negalėjo pakęsti.

      Todėl nuo šiol, užuot galvojęs apie renginį, svajos apie Anabelą Vulf. Stefanui žvelgiant į lanksčią šešėliuotoje koridoriaus šviesoje siūbuojančią figūrą, jo kūnas keistai įsitempė. Toji įtampa buvo saldi.

      Jis stabtelėjo ir jai nusišypsojo.

      – Gal norėtumėte, kad aprodyčiau namus?

      – Aprodytumėte namus? – Anabela suraukė kaktą ir pakėlė akis. – Su lagaminu ant peties?

      – O kas čia tokio?

      Ji įtariai prisimerkė.

      – Pats prisiprašėte. Kodėl gi ne? Mielai apsidairyčiau, kad žinočiau kas kur. Tik tebūnie trumpai.

      Nors Anabelos žodžiai nuskambėjo šiurkščiai, jos kūno kalba Stefanui bylojo ką kita. Jis matė, kaip įsitempia jos pečiai, kaip suvirpa riešai. Po šalto elgesio kauke ji visomis išgalėmis stengėsi paslėpti trauką.

      Norėdamas įsitikinti, ar neklysta, Stefanas uždėjo jai ant juosmens ranką, tarsi ketintų parodyti kelią.

      Ir, prieš Anabelai atšokant, išgirdo, kaip ji šaižiai įkvėpė – taip šaižiai, kad pro dantis košiamas oras net sušvilpė. Ji išplėtė akis ir piktai jomis žybtelėjo.

      Stefanas užgniaužė šypseną. Gal visgi neprireiks laukti iki rytojaus.

      Kuo nekalčiausiai pažvelgęs į Anabelą, jis mostelėjo koridoriaus kryptimi.

      – Prašau čia, panele Vulf.

      Ji tvirčiau sukando dantis ir pasitaisė fotoaparato dėklo dirželį.

      – Juk jūs esate namų šeimininkas, – tarė ji. – Tai ir eikite pirmas.

      Anabela akivaizdžiai nenorėjo būti liečiama, net jei tai truko vos sekundės dalį, net jei juodu skyrė daugybė kruopščiai užsagstytos verslo susitikimams priderančios aprangos sluoksnių. Hostia, šioji moteris jam tikrai neabejinga. Ir, nepaisant įžūlių jos žodžių, yra be galo juslinga.

      Stefanas dar niekada nebuvo sutikęs moters, kuri taip beviltiškai trokštų būti pabučiuota. Surištais į standų kuodą plaukais Anabela Vulf savo atsainia laikysena panėšėjo į Greisę Keli, po kurios šalta kauke taip pat visuomet žioruodavo ugnis.

      Stefanas jos geidė. Ne dėl įvairovės ar mesto iššūkio. Dėl paprasčiausio malonumo.

      Visgi Afonsas Moreira buvo teisus. Šią moterį prisijaukinti nebus lengva. Ji atrodė pernelyg budri. Jeigu Stefanas imtų jos siekti pernelyg aktyviai, ji pabėgtų. Šitai jis spėjo įžvelgti jau kiemelyje. Todėl tam, kad apmalšintų Anabelos baimes, pasakė nejaučiąs jai traukos ir leido pasidaryti savas išvadas.

      Sakykime, kad esate ne visai mano skonio moteris. Tai netgi nebuvo melas. Paprastai jam patikdavo gražios, nesudėtingos ir savo noru pas jį atvykstančios moterys. Kokia nors išvaizdi per gretimą kaimelį keliaujanti turistė. Ar žymi Prancūzijos diduomenės veikėja. Ar Niujorko debiutantės, su kuriomis jis susitikdavo tik kartą per metus, nors mieliau jų apskritai daugiau nebūtų matęs.

      Anabela Vulf buvo unikali. Ypatinga. Ir Stefanas ketino ją žūtbūt laimėti.

      Klausydamasis jos aukštakulnių kaukšėjimo sau už nugaros, Stefanas ėjo koridoriumi.

      – Čia didžioji svetainė, – jiems einant pro vieną iš kambarių, į kurį vedė platus arkinis įėjimas, pasakė Stefanas. Netrukus jie praėjo senovinius blausioje šviesoje spindinčius šarvus. – Už šių durų – biblioteka. O štai šis koridorius veda į virtuvę.

      – Jūsų namas primena labirintą, – ramiu, beveik pašaipiu tonu pasakė Anabela. – Ar neprireiks žemėlapio?

      Stefanas sulėtino žingsnį leisdamas Anabelai jį prisivyti.

      – Abejoju. Juk visą gyvenimą keliaujate po pasaulį. Esu girdėjęs, kad buvote net Zanzibare ir prie Jukono.

      – Tiesa.

      – O namų neturite?

      – Turiu. Londone. – Anabela į jo klausimus atsakinėjo glaustai, tarsi nenorėdama nieko atskleisti apie savo asmeninį gyvenimą.

      – Bet juose beveik nebūnate. Vargu, ar juos galima pavadinti namais.

      – Mano namai yra pasaulis, – atkirto ji.

      – Nepavydžiu jūsų gyvenimo.

      Anabela kilstelėjo smakrą, pilkos jos akys sužaižaravo tarsi sidabriškas žiemos sniegas.

      – Keletą pastarųjų mėnesių keliavau po Europos arklių rančas. Nekantrauju sužinoti, dėl СКАЧАТЬ