Leisk meilei pasilikti. Nora Roberts

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Centrinio parko vakarinėje pusėje. Toptelėjo mintis, kad šis vaizdas gražesnis.

      Čia žolė, medžiai, gėlės priklauso jam. Galės jais džiaugtis ir rūpintis. Čia galės leisti Fredei išsinešti į lauką lėles popiečio arbatėlei ir nereikės visą laiką nerimauti, kai ji dings iš akiračio. Čia jie susikurs puikų gyvenimą, kuris tiks jiems abiem. Suprato tai atskridęs į pokalbį su dekanu dėl siūlomos darbo vietos, o paskui dar kartą, kai vaikščiojo po šį didžiulį painų namą su nerimaujančia nekilnojamojo turto agente, kuri neatstojo nuo jo nė per žingsnį.

      Jai net nereikėjo stengtis, pagalvojo Spensas. Vos spėjęs peržengti slenkstį jis jau žinojo, kad šį namą pirks.

      Spensas pamatė kolibrį, neriantį žemyn ir nutupiantį ant skaisčiai raudonos petunijos taurelės. Tą akimirką labiau nei kada nors anksčiau jis juto, kad sprendimas išsikelti iš miesto buvo teisingas.

      „Trumpas provincijos gyvenimo išbandymas.“ Ninos žodžiai nuaidėjo galvoje stebint, kaip blyksi saulė ant mirguliuojančių paukščio sparnų. Negalėjo kaltinti jos už šiuos žodžius, už tai, kad taip mano, juk Spensas visada mėgo gyventi įvykių sūkuryje. Jam patiko prašmatnūs vakarėliai, užsitęsiantys iki paryčių, ir manieringos vakarienės po simfoninio koncerto arba baleto.

      Spensas gimė žavesio, turtų ir prestižo pasaulyje. Visą gyvenimą praleido ten, kur tenkinamasi tik tuo, kas geriausia. Ir jam tai teikė malonumo, pats pripažino. Vasaroti Monte Karle, žiemoti Nicoje arba Kanuose. Savaitgalius leisti Aruboje ar Kankune.

      Jis nesigailėjo visa tai patyręs, tačiau apgailestavo, kad anksčiau neprisiėmė atsakomybės už savo gyvenimą.

      Dabar jau prisiėmė. Spensas pamatė, kaip kolibris nulėkė šalin tarsi ryškiai mėlyna kulka. Ne tik jo pažįstamus, bet ir jį patį stebino, jog prisiimta atsakomybė jį džiugina. Viską pakeitė Fredė.

      Vos pagalvojęs apie dukrą pamatė ją bėgančią per pievelę su naująja skudurine lėle po pažastimi. Kaip Spensas ir tikėjosi, mergaitė nuskuodė tiesiai prie sūpynių. Tokių naujų, kad mėlyni ir balti dažai saulėje spindėjo, o kietos plastikinės sėdynės blizgėjo it oda. Laikydama ant kelių lėlę, Fredė įsisupo pakėlusi veidą į dangų, o lūpytės judėjo tardamos kažkokios jai vienai žinomos dainos žodžius.

      Meilė dukrai trenkė jam aksominiu kumščiu, tvirtai ir skausmingai. Anksčiau Spensas nebuvo susidūręs su tokiu visą esybę persmelkiančiu esminiu jausmu, kokį dabar Fredė sukeldavo jam vien savo buvimu.

      Supdamasi ji glaudė prie savęs lėlę ir kuždėjo jai į ausį paslaptis. Gera matyti Fredę, taip susižavėjusią drobine lėle. Juk galėjo pasirinkti porcelianinę arba aksominę, o pasirinko tokią, kuriai, regis, trūko meilės.

      Visą rytą duktė neužsičiaupdama pliurpė apie parduotuvę ir Spensas suprato, kad ji norėtų apsilankyti joje dar kartą. Bet nė už ką nepaprašys nusivesti. Nepasakys to tiesiai. Bandys paveikti žvilgsniu. Spensą džiugino, o kartu ir glumino, kad jo penkerių metukų mažylė jau spėjo įvaldyti tą veiksmingą suaugusių moterų gudrybę.

      Pagalvojo apie parduotuvę ir jos savininkę. Toji nenaudojo jokių moteriškų gudrybių, tik panieką parodė. Prisiminęs, kaip nerangiai elgėsi, Spensas vėl susiraukė. Bandė raminti save, kad prarado įgūdžius, paskui sutrikęs nusišypsojo ir pasitrynė sprandą. Kas svarbiausia, vargu ar kada nors anksčiau jautė kam nors tokią stiprią seksualinę trauką. Tarsi žaibas būtų trenkęs. Normalu, jeigu įelektrintas vyras nerangiai elgiasi.

      Bet jos reakcija… Susiraukęs Spensas vėl mintyse perkratė susitikimą. Ji įtūžo. Po galais, kone drebėjo iš įsiūčio dar prieš jam prasižiojant ir apsikvailinant.

      Ji net nepasivargino mandagiai jo atstumti. Teištarė „ne“ – vienintelį skiemenį apledėjusiais krašteliais. Juk jis nesiūlė sugulti.

      Bet to troško. Vos išvydęs Natašą Spensas įsivaizdavo, kaip nešasi ją į atokią vietelę miške, kur žemė padengta minkštų samanų, o medžiai užstoja dangų. Kur jis gali mėgautis tų putlių patemptų lūpų karščiu. Džiaugtis laukine aistra, kurią įskaitė jos veide. Užsimiršti pašėlusio sekso svaigulyje, kai nebesvarbus nei laikas, nei vieta, teisinga visa tai ar ne.

      Gerasis Dieve. Nustebęs jis prisivertė grįžti į dabartį. Mintys kaip paauglio. Ne, nusprendė Spensas ir vėl susikišo rankas į kišenes. Taip mąsto vyras, ketverius metus ištvėręs be moters. Pats nežinojo, ar reikia dėkoti Natašai Stanislaski, kad išlaisvino šiuos poreikius, ar ją pasmaugti.

      Bet juodu tikrai dar kartą pasimatys.

      – Viską susipakavau. – Nina stabtelėjo tarpduryje. Ji atsiduso – Spensas ir vėl paskendęs mintyse. – Spenseri! – garsiau pakartojo ji eidama artyn. – Sakau, kad jau viską susipakavau.

      – Ką? A. – Jis išspaudė atsainią šypsenėlę ir atpalaidavo pečius. – Mums tavęs trūks, Nina.

      – Tu džiaugiesi, kad aš išsinešdinu, – pataisė ji ir pakštelėjo jam į skruostą.

      – Ne. – Šį kartą jis nusišypsojo nuoširdžiau, pagalvojo Nina ir rūpestingai nuvalė neryškius lūpdažio pėdsakus jam nuo skruosto. – Dėkui, kad padėjai mums įsikurti. Žinau, kokia tu užsiėmusi.

      – Juk negalėjau palikti brolio vieno grumtis su Vakarų Virdžinijos užkampiu. – Ji švelniai suspaudė jam ranką, o tokius nuoširdžius jausmus retai rodydavo. – Ak, Spensai, ar tikrai esi tuo įsitikinęs? Pamiršk viską, ką anksčiau sakiau, ir pagalvok, viską gerai permąstyk. Pokyčiai milžiniški jums abiem. Ką tu čia veiksi laisvalaikiu?

      – Pjausiu žolę. – Pamatęs sesers veido išraišką jis plačiai išsišiepė. – Sėdėsiu verandoje. Gal vėl pradėsiu kurti muziką.

      – Galėjai kurti ir Niujorke.

      – Per beveik ketverius metus neparašiau nė dviejų taktų, – priminė jis.

      – Tiesa. – Nina priėjo prie pianino ir mostelėjo ranka. – Bet jei norėjai pokyčių, galėjai susirasti namą Long Ailende arba net Konektikute.

      – Nina, man čia patinka. Patikėk, tai geriausia, ką galiu padaryti dėl Fredės ir savęs.

      – Tikiuosi, tu neklysti. – Nina vėl nusišypsojo, nes mylėjo brolį. – Vis tiek sakau, kad po šešių mėnesių grįši į Niujorką. O kol kas, kaip vienintelė mergaitės teta, tikiuosi, jog praneši apie jos laimėjimus. – Ji nuleido akis ir susierzino pamačiusi įbrėžimą nago lake. – Kai pagalvoju, kad ji lankys valstybinę mokyklą…

      – Nina.

      – Nekreipk dėmesio. – Ji atstatė delną. – Nėra prasmės veltis į šį ginčą, nes turiu suspėti į lėktuvą. Be to, puikiai suprantu, jog ji – tavo vaikas.

      – Taip, mano.

      Nina pabarbeno pirštu į blizgų vaikiško fortepijono paviršių.

      – Spensai, aš žinau, kad tave vis dar graužia kaltė dėl Andželos. Man tai nepatinka.

      Šypsenėlė dingo jam iš veido.

      – Kai СКАЧАТЬ