Leisk meilei pasilikti. Nora Roberts

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ turėjo pripažinti, jog Anė neklydo sakydama, kad jo šypsena kerinti. Nors ir suirzusi, pajuto smilktelint geismą ir net artumą. Tada jis pridūrė: – Iš tiesų tai tvirtai tuo tikiu. Galbūt galėtume apie tai pasikalbėti per vakarienę?

      Nataša stengėsi susiimti ir užgniaužti įsiūtį. Nelengva tai padaryti iš prigimties aistringai ir linkusiai maištauti moteriai, tačiau ji prisiminė, kad parduotuvėje yra ne tik šio vyro žmona, bet ir dukrytė.

      Ji nurijo piktus žodžius, bet Spensas spėjo juos įskaityti jos akyse.

      – Ne, – tepasakė nusisukdama.

      – Panele… – prabilo Spensas, bet iš už kampo atidūmė Fredė nešina didžiule sudribusia Skudurine Onute.

      – Tėveli, argi ji ne graži? – Spindinčiomis akimis ji iškėlė lėlę, laukdama tėvo pritarimo.

      Raudonplaukė, pagalvojo Spensas. Bet tikrai ne gražuolė. Ir, ačiū Dievui, nepanaši į Andželą. Jis puikiai suprato, kad Fredė tikisi, jog jis apžiūrės lėlę, todėl neskubėdamas įvertino dukters pasirinkimą.

      – Tai, – pareiškė jis po akimirkos, – gražiausia iš visų šiandien mano matytų lėlių.

      – Tikrai?

      Jis pritūpė, kad galėtų pažvelgti dukrai tiesiai į akis.

      – Žinoma. Turi puikų skonį, linksmuole.

      Fredė ištiesė rankutes ir apkabino tėtį, suspausdama tarp jų lėlę.

      – Galiu ją nusipirkti?

      – Maniau, kad ji man. – Fredei kikenant, jis pakėlė ją su lėle ant rankų.

      – Mielai supakuosiu, – nevalingai Nataša prabilo švelniau. Gal jis ir niekšas, bet dukrą myli.

      – Galiu ją neštis. – Fredė priglaudė naująją draugę.

      – Gerai. Tada tiesiog įriškime jai į plaukus kaspinėlį. Kokio norėtum?

      – Mėlyno.

      – Puiku, įrišime mėlyną. – Nataša nusivedė juos prie kasos.

      Nina žvilgtelėjo į lėlę ir užvertė akis.

      – Brangute, nejaugi nieko geresnio neradai?

      – Tėčiui ji patinka, – sumurmėjo Fredė nunarinusi galvą.

      – Taip. Labai patinka, – patvirtino jis reikšmingai žiūrėdamas į Niną. Pastatęs Fredę ant žemės išsitraukė piniginę.

      Mama – tikrai ne dovanėlė, nusprendė Nataša. Bet tai nesuteikia vyrui teisės merginti pardavėjos žaislų parduotuvėje. Ji padavė grąžą, čekį ir atkirpo ilgą mėlyną kaspiną.

      – Ačiū, – padėkojo ji Fredei. – Manau, jai labai patiks gyventi pas tave.

      – Aš ja pasirūpinsiu, – pažadėjo Fredė, stengdamasi surišti iš siūlų padarytą lėlės plaukų kuokštą. – Ar žmonės gali ateiti pasižiūrėti į lėles, ar turi būtinai jas pirkti?

      Nataša nusišypsojo, paėmė kitą kaspiną ir madingai įrišo jį mergaitei į plaukus.

      – Gali bet kada ateiti pasidairyti.

      – Spensai, mums tikrai reikia eiti. – Nina stovėjo pravėrusi duris.

      – Tiesa. – Jis dvejojo. Miestelis mažas, priminė sau. Todėl jeigu Fredė gali ateiti pažiūrėti, gali ir jis. – Buvo malonu susipažinti, panele Stanislaski.

      – Viso gero. – Ji palaukė, kol nutils durų varpelis, ir pašnibždomis paleido keiksmažodžių pliūpsnį.

      Anė iškišo galvą iš už medinių kubelių krūvos.

      – Atsiprašau?

      – Tas vyras.

      – Taip. – Tyliai atsidususi Anė valso žingsneliu pasileido per parduotuvę. – Tas vyras.

      – Atsiveda žmoną ir vaiką į tokią vietą, o tada taip į mane pasižiūri, tarsi norėtų pakramsnoti man kojų pirštus.

      – Taša. – Skausminga veido išraiška Anė priglaudė delną prie širdies. – Būk gera, nekelk man pavydo.

      – Aš įsižeidžiau. – Nataša išlindo iš už prekystalio ir kumščiu smogė į bokso maišą. – Jis pakvietė mane vakarienės.

      – Ką padarė? – Anės akyse suspindo džiaugsmas, tačiau Natašos žvilgsnis jį prigesino. – Tu teisi. Tikrai užgaulu, juk jis vedęs, nors žmona atrodo šalta it žuvis.

      – Jo vedybinio gyvenimo rūpesčiai man nė motais.

      – Ne… – Tikrovė nugalėjo svajones. – Turbūt jį atstūmei.

      Nataša atsisuko, jai iš gerklės pasigirdo prislopintas garsas.

      – Žinoma, kad atstūmiau.

      – Aš ir norėjau pasakyti „žinoma“, – paskubomis pasitaisė Anė.

      – Na ir įžūlumas, – piktinosi Nataša, jai net pirštus niežėjo, taip knietėjo kam nors užtvoti. – Atėjo į mano parduotuvę ir ėmė merginti.

      – Negali būti! – pasibaisėjusi ir susijaudinusi Anė sugriebė Natašą už rankos. – Taša, juk iš tikrųjų tai jis tau nesimergino? Čia?

      – Flirtavo akimis. Tai buvo akivaizdu. – Nataša tūžo, nes vyrai į ją žiūrėdami dažnai matydavo tik išvaizdą. Tik išvaizda juos domindavo, o ją tai piktino. Ji sulaukdavo pasiūlymų, merginimo ir piršimosi net tada, kai ne visai suprato, ką tai reiškia. Bet dabar suprato puikiai ir neketino viso to kęsti. – Jeigu nebūtų atsivedęs tos mielos mergaitės, būčiau trenkusi antausį. – Mintyse iškilęs vaizdas Natašai taip patiko, kad ji vėl išliejo įniršį ant bejėgio bokso maišo.

      Anei Natašos temperamentas – ne naujiena, todėl ji žinojo, kaip darbdavę nuraminti.

      – Ji tikra meilutė, ar ne? Vardas Fredė. Juk mielas?

      Stengdamasi nusiraminti Nataša giliai atsikvėpė, nors vis dar nesmarkiai daužė kumščiu į delną.

      – Mielas.

      – Ji papasakojo, kad jie ką tik atsikėlė į Šeferstauną iš Niujorko. Lėlė – pirma jos draugė čia.

      – Vargšė mažylė. – Nataša puikiai žinojo, kokias baimes ir nerimą išgyvena vaikas nepažįstamoje vietoje. „Negalvok apie tėvą! – paliepė sau purtydama galvą. – Ji atrodo beveik tokio pat amžiaus kaip Džobetė Raili.“ Pamiršusi susierzinimą Nataša vėl užlindo už prekystalio ir pakėlė ragelį. Nepakenks, jeigu paskambins poniai Raili.

СКАЧАТЬ