Tik partneriai. Jennifer Hayward

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ antrą kartą pakartoti tos pačios klaidos ji tikrai neketino.

      – Šis vakaras skirtas susipažinti su galimais partneriais, – paaiškino ji savo seseriai veterinarei, kuri apie verslą išmanė tiek, kiek ji išmanė apie padangos keitimą. – Ne vyrui susirasti.

      – Cha, – Tėja maištingai pažvelgė į seserį. – Ypač kai po mūsų stogu pats galvijų ir vyno baronas, ką jau šnekėti apie patrauklųjį Matėjų De Kampą… Nejaugi tikrai manai, kad nepasinaudosiu tokia proga?

      Kvin nusišypsojo. Kartais ji gailėdavosi nebemokanti džiaugtis gyvenimu taip kaip jos sesuo. Nebemokanti taip atsiduoti meilei. Kita vertus, ji abejojo apskritai kada nors mokėjusi.

      – Danielis Viljamsas – tikras gražuolis, to nenuginčysi, – nutęsė Kvin.

      Tėja permetė ilgus, šviesius plaukus sau per petį.

      – Įsivaizduoju, kaip gyvenčiau jo rančoje. Galėčiau prižiūrėti galvijus, o jis rūpintųsi vynuogienojais. Kita vertus, – Tėja mąsliai pridėjo pirštą prie lūpų, – mielai pamirščiau galvijus, jeigu Matėjus De Kampas į mane bent akį užmestų. Jis yra pats tikroviškiausias galvijas, kurį su mielu noru prisijaukinčiau.

      Kvin pažvelgė į seserį tobulai išpešiotais antakiais įrėmintomis akimis.

      – Matėjus De Kampas pagarsėjęs mergišius, kuriam net paskutinė žemėje likusi moteris tebūtų paprasčiausia patelė. Net tada, – šypsodamasi tęsė Kvin, – jam būtų sudėtinga atsisakyti meilės romano su pačiu savimi.

      Tėja iškėlė rankas aukštyn.

      – Ir kam tai rūpi? Girdėjau, kad jokia moteris nepajėgia su juo išbūti vienoje patalpoje nenusimovusi ir nemetusi jam į veidą kelnaičių. Štai koks jis karštas.

      – Bet ne toks išvaizdus, – nebent vaikytumeisi vyriškų kvepalų reklamų herojų, kurie atrodo taip, lyg visą naktį neleistų moteriai sudėti bluosto.

      Tėja sugavo sesers akyse blizgesį.

      – Matai? Tai nenuginčijama. Privalai nusimesti tą jau buvau ištekėjusi ir iš to nieko gero neišėjo praeities bagažą ir judėti pirmyn. Pradėti gyventi.

      Kvin širdis susitraukė į kietą mažą kamuoliuką – tokioje būsenoje ji gyveno nuo pat akimirkos, kai Džulijanas paliko namus. Tik ji viena žinojo tiesą apie savo santuoką. Laikraščiuose buvo daug apie tai spėliojama, bet galiausiai viskas, kas įvyko už Deivisų durų, liko neįminta paslaptimi. Ir tai buvo į gera.

      Kvin kreivai šyptelėjo.

      – Tik nesumanyk mesti kelnaičių Matėjui De Kampui į veidą. Jis ne tik sudaužys tau širdį, bet ir įsius pralaimėjęs varžybas.

      – Vadinasi jau apsisprendei?

      – Ne, bet De Kampai sąraše paskutiniai, – Kvin norėjo Danielio Viljamso Sidabrinės kengūros. Nedidelis, apdovanojimų pelnęs Australijos fabrikas buvo puikus eklektiškas priedas tam, kuo ji ketino paversti Luxe ženklą.

      – Tėčiui patinka De Kampai, – sekdama paskui seserį iš kambario, pasakė Tėja. – Minėjo, kad jų naujieji Napos vynuogynai nuostabūs.

      – Ne tėtis priims šį sprendimą.

      Tėja į ją pašnairavo.

      – Kada liausiesi stengusis įgyvendinti jo tobulumo viziją? Net jeigu tą darytum iki gyvenimo galo, vis viena būtų negana.

      Sesuo turbūt buvo teisi. Ir pati Kvin baiminosi, kad numirs besistengdama. Bet šitai buvo didžiausia jos karjeros galimybė, ir ji ketino kaip reikiant pasižymėti.

      Visgi, reikėjo laikytis šiokio tokio objektyvumo, – įtikinėjo save Kvin, drauge su Tėja leisdamasi įvijais laiptais žemyn. Perėjusios erdvę svetainę, merginos pro dvivėres duris išėjo į sodus, kur jau buvo tiekiami kokteiliai. Tai būtų elementarus sąžiningumas, net jeigu jos galvoje sprendimas buvo visiškai susiformavęs.

      Nepriekaištingai prižiūrimų sodų viduryje įrengtoje terasoje jau vyko sambrūzdis: du didesnių alkoholį gaminančių kompanijų vadovai buvo atvykę su žmonomis, o Danielis Viljamsas ir Matėjus De Kampas, Tėjos džiaugsmui, sukiojosi vieni.

      Kaip keista. Bulvariniuose laikraščiuose buvusioji Matėjaus Holivudo gražuolė verkšleno dėl visų buvusio draugo merginų, bet šį vakarą jam į parankę nebuvo įsikibusi jokia mergina.

      Laukiančiųjų akys sužiuro į Kvin ir jos seserį. Šviesiaplaukė Tėja švytėte švytėjo galimybe sutikti žavųjį princą, o Kvin iš karto pasijuto esanti taikinys – keturios poros akių akimirksniu susmigo į ją. Ne todėl, kad buvo graži (nors pati žinojo grožio nestokojanti), o todėl, kad buvo jų bilietas į neišmatuojamą tarptautinio lygio pardavimo augimą.

      Jie ją vertino. Nekantravo įsitikinti, ar ji tokia pat įspūdinga, kaip jos gyvenimo aprašymas. Faktas, kad Kvin – Voreno Deiviso dukra, nuo pat gimimo sunkia našta slėgė jai pečius. Ji turėjo ne tik būti geresnė už likusiuosius, bet ir privalėjo juos dešimteriopai lenkti.

      Tai vargino.

      Tėja šaižiai įkvėpė.

      – Prisipažįstu, turiu atsisakyti gyvenimo rančoje sumanymo. Jis tiesiog fantastiškas.

      Kvin nereikėjo nė klausti, kurį sesuo turinti galvoje, nes Matėjaus De Kampo žvilgsnis ją skrodė tarsi lazeris, vertė jaustis taip, lyg stovėtų nepaneigiamos magnetizmo jėgos, kurios traukos dar iki šiol nebuvo patyrusi, kelyje. O buvo sutikusi daug išvaizdžių vyrų. Ir jos pačios sutuoktinis buvo pritrenkiantis… bet šis – šis buvo kas kita. Matėjus ją tyrinėjo įdėmiu žvilgsniu, begėdiškai pritariančiu tam, ką matė, akimis gerte gėrė kiekvieną jos colį nuo galvos iki kojų pirštų galiukų. Kvin sunkiai nurijo seiles. Paskui perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos, kad abiem pajustų poveikį.

      – Girdėjau, kad jis turi tatuiruotę, – sušnabždėjo Tėja. – Ar tavęs tai nejaudina?

      Kvin neįstengė susilaikyti nepasmalsavusi, kurgi ant šio aukšto, liekno, raumeningo kūno galėtų būti tatuiruotė. Jį puošiantis tamsus kostiumas atrodė nepriekaištingai. Kūnas – dar geriau.

      Atsakydama jam tokiu pačiu skvarbiu žvilgsniu, Kvin pasijuto įgaunanti šiek tiek daugiau pagarbos legionams Matėjaus De Kampo atstumtųjų. Dėl tokio vyro kiekviena surizikuotų netekti šiek tiek savigarbos. Visose jos matytose nuotraukose jauniausias De Kampas spinduliavo nerūpestingą, aistra gyvenimui degančią asmenybę: tankūs susitaršę plaukai, šėtoniškas šypsnys. Bet šįvakar plaukai buvo trumpai pakirpti, kampuotą žandikaulį dengiantys patrauklūs barzdaplaukiai išryškino tobulą veidą. Matėjus toli gražu nepriminė nerūpestingo, vangaus žmogaus, kurį taip mėgo spausdinti bulvariniai laikraščiai. Jo žvilgsnis spinduliavo ryžtą. Sąmoningumą. Susitelkimą.

      Po galais. Tasai aistringo patino barzdaplaukių miškas tikrai kalbėjo pats už save.

      Kvin atrėmė Matėjaus žvilgsnį. Jo lūpas iškreipusi pusiau linksma šypsena privertė ją įsitempti. СКАЧАТЬ