Iššūkis priimtas. Jennifer Hayward

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      Vyras, kurį mylėjo ir kartu neapkentė.

      – Džordanai, – išspjovė ji pro suspaustas lūpas. – Kokia staigmena.

      Jis nužvelgė ją prisimerkęs, lyg įspėdamas, kad žino, jog tai jokia staigmena, bet pasidavė jos žaidimui ir pakėlęs jos ranką prie lūpų švelniai palietė krumplius.

      – Atrodai puikiai. Metai tavęs nė kiek nepakeitė.

      Aleks turėjo galvoje, kad jie susipažino, kai jai buvo dvidešimt dveji. Tuomet ji net nenutuokė, kaip elgtis su tokiu vyru. Visą kūną užliejo liepsnojantis karštis. Ji atitraukė ranką ir prispaudė drebančius pirštus prie šono. Džordanas pasinaudojo jos nepatyrimu ir elgėsi su ja kaip jam patinka.

      Jis vis dar buvo žavus, bet dabar Aleks iškart pastebėjo grobuonišką instinktą ledo žydrumo akyse. Kaip galėjau anksčiau to nepastebėti?

      – Verčiau apsimesiu, kad priėmiau tai kaip komplimentą, – tarė ji lediniu balsu. – O dabar grįžk pas savo blondinę. Ji bent jau neatrodo perpus už tave jaunesnė.

      Jo akys aptemo. Dabar jų spalva priminė Hadsono upę vėjuotą dieną.

      – O gal verčiau išgerkim ir apie tai pasikalbėkim?

      – Ne. Ačiū, – tarė ji ir atsuko nugarą.

      – Aš dėl darbo.

      Ji žaibiškai apsisuko.

      – Nedirbčiau tau net jei būtum paskutinis klientas Žemėje.

      – Aleks, tango šokamas dviese.

      – Įdomu, – atkirto ji. – Aš net nežinojau, kad šokau.

      Jo lūpos virto siauru brūkšniu.

      – Man reikia sukurti naują prekių ženklą. Žinau, kad galiu tavimi pasitikėti.

      Pasitikėti. Jai sutraukė skrandį. Kaip tik tai, ką jis iš jos atėmė. Aleks sugniaužė rankas į kumščius, išsitiesė visu ūgiu ir pervėrė jį žvilgsniu.

      – Melavai man ir išdavei savo žmoną, Džordanai. Beveik sugriovei mano karjerą. Nepasakok man apie pasitikėjimą.

      – Leisk man tau atsilyginti, – jis susikišo rankas į kišenes ir perkėlė svorį ant abiejų kojų. – Girdėjau, kad netekai Generes. Noriu duoti tau darbo.

      Aleks tik kilstelėjo smakrą.

      – Eik velniop.

      Ji dingo minioje aukštai iškelta galva. Kiekviena kūno dalelė pulsavo pykčiu. Kaip jis drįsta neigti tai, ką padarė? Kaip drįsta galvoti, kad ji norės su juo kalbėti? Ką jau kalbėti apie darbą. Ji buvo netoli paradinių durų, kai kažkas sugavo ją už rankos. Žinoma, tai ir vėl jis. Aleks apsisuko pasiruošusi išlieti visą savo pyktį, bet priešais ją stovėjo Geibas.

      – Ar viskas gerai?

      Ji linktelėjo.

      – Tik norėjau įkvėpti gryno oro.

      – Pažįsti Džordaną Leiną?

      Prakeikimas. Jis juos pamatė. Aleks stengėsi nutaisyti abejingą fizionomiją ir paslėpti įrodymus, kad pažįsta tą, kuris beveik ją sunaikino.

      – Taip… – linktelėjo ji. – Jis mano buvusios agentūros klientas.

      Jo kaktoje įsirėžė raukšlė.

      – Jis su tavimi flirtavo?

      – Ne, – nervingai tarstelėjo ir persibraukusi ranka plaukus nusuko akis nuo veriančio žalių akių žvilgsnio. – Jis siūlė man darbą.

      – Aleks, patikėk manimi, tu nenori jam dirbti.

      Aleks kovingai pakreipė smakrą.

      – Tuomet duok man darbą, kad nereikėtų sutikti su jo pasiūlymu.

      Jis sekundėlę tylėjo. Jei pasaulyje buvo nors vienas žmogus, kurio ji niekaip negalėjo perprasti, tai Geibas. Jo jausmus saugojo Alkatraso verta siena.

      – Aš pasiruošęs eiti, – galiausiai tarė jis ir ištraukęs jai iš rankų megztinį kilstelėjo jį padėdamas apsirengti. – Atrodai pavargusi. Eime.

      Aleks įkišo rankas į rankoves leisdama Geibui apgaubti ją minkštu audiniu. Bet kai ją apsupo vyriškas aromatas, ji visiškai įsiaudrino. Ir šis jausmas neturėjo nieko bendra su darbu.

      Kamerdineris pristatė Geibo automobilį. Jam atidarius sidabriškai mėlyno Porsche dureles ji su atodūsiu įsirangė prabangiame salone. Taip gera pabėgti nuo minios.

      Pakeliui į viešbutį Geibas klausinėjo, kaip gyvena jo sūnėnas Markas, padūkęs dvejų metų Lilės ir Rikardo berniukas. Aleks jam papasakojo visas naujienas ir nusišypsojo, kai jis paklausė, ką galėtų padovanoti jam gimimo dienos proga. Geibas vis nupirkdavo Markui netinkamą dovaną, bet niekas nenorėjo kištis. Kaipgi gali pasakyti išdidžiam dėdei, kad dvejų metų vaikas, kad ir koks protingas, nesugebės pats pastatyti kabamojo tilto?

      Jie jau buvo pradėję kalbėti apie renginius, kai Geibas sustojo prie viešbučio Sąjungos aikštėje, išjungė galingą variklį ir atsisuko į ją.

      – Gal nori išgerti ir pasikalbėti?

      Ji linktelėjo, nors visu kūnu nujautė, kad tai prasta mintis. Nežinia, ar vesdamasi vyrą į savo kambarį ji jaudinosi todėl, kad šįvakar susitiko Džordaną, ar todėl, kad tai buvo Geibas, bet kai jie įžengė vidun ir jis nusimetęs švarką atlaisvino kaklaraištį, apartamentai pasirodė gerokai per maži. Nusiramink, – tarė ji sau ir įjungė šviesas, o jis įsitaisė ant sofos mažutėje svetainėje. Jie tik šnektelės.

      Aleks pastebėjo, kad jis pavargęs. Raukšlelės aplink burną buvo ryškesnės nei paprastai. Pasitrynęs akis jis nuleido ranką ant sprando. Įtampa jį įveikė.

      Aleksandra pasuko prie baro.

      – Škotiško?

      – Mineralinio su žaliąja citrina, jei galima. Šiandien turiu grįžti į vynuogyną. Argi tavęs nelaukia kalnas darbų Niujorke? – paklausė jis, kai ji padavė jam gėrimą ir įsitaisė šalia ant sofos. – Kaip gali apsiimti tokį darbą?

      – Mano kalendoriuje atsirado šiokių tokių pokyčių. – Tiksliau, jame atsirado daug laisvos vietos, bet jam nebūtina to žinoti.

      Geibas atsilošė ir gurkštelėjo.

      – Mudviejų bendradarbiavimas – prasta mintis, Aleks.

      – Bet dabar susiklostė išskirtinės aplinkybės.

      – Mes nužudysime vienas kitą.

      – Ne, – atrėmė ji. – Mes išmoksime dirbti drauge. Iki šiol aš nesistengiau elgtis gražiai.

СКАЧАТЬ