Itališkas netikėtumas. Maisey Yates
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу Itališkas netikėtumas - Maisey Yates страница 4
Название: Itališkas netikėtumas
Автор: Maisey Yates
Издательство: Сваёню книгос
Жанр: Зарубежные любовные романы
Серия: Jausmų egzotika
isbn: 978-609-406-523-1
isbn:
– Nežinau, kas ir kodėl suklydo, tik neabejoju, kad tai įvyko, – iškošė Elisona pro baltus lygius dantis. – Tik jau nereikia pūstis ir įsivaizduoti, kad velsiuos į santykius vien dėl pinigų. Galima pamanyti, kad esate pasaulinio lygio žvaigždė.
Maksas nusikvatojo.
– Kur jau čia pūsies supratęs, kad išsilavinusi moteris tave atpažįsta tik gerokai pasiknaisiojusi po tavo gyvenimą. Nebent aš klystu dėl išsilavinimo ir dėl žinių rinkimo.
Jos akyse įsiplieskė geltona ugnis, ji suraukė dailiai lenktus antakius, tarp jų susimetė raukšlė.
– Tai dabar vertinate mano intelektą pagal tai, ar aš žinau, kas jūs toks? Nieko sau ego, pone Rosi.
– Labai gaila, kad jums tenka susidurti su mano ego, panele Vitmen, bet mano oficialus titulas – princas Maksimas Rosi, ir aš esu pirmas eilėje paveldėti Turano sostą. Jeigu kūdikis, kurį nešiojate, yra mano, tai jis arba ji ateityje valdys mano šalį.
Antras skyrius
Staiga jai paaiškėjo, kodėl šis vyras pasirodė matytas, kai pirmą sykį jį išvydo. Jis nebuvo tiesiog ponas Maksas Rosi. Elisona jau buvo jį mačiusi. Per žinias ir geltonojoje spaudoje. Jį ir žmoną nuolat medžiojo žurnalistai. Jie abu buvo karališko kraujo, išvaizdūs ir, iš visko sprendžiant, labai laimingi. O prieš dvejus metus jis atsidūrė žiniasklaidos akiratyje dėl šeimą ištikusios nelaimės. Jis neteko žmonos.
Laimei, Elisona sėdėjo, antraip nebūtų išlaikiusios kojos.
Prieš apsiblausiant žvilgsniui, ji dar spėjo pastebėti susirūpinimą Maksimo akyse, žvelgiančiose iš po surauktų antakių.
– Ar jums viskas gerai?
Jis atsiklaupė priešais ir uždėjo ranką jai ant kaktos. Ranka buvo karšta, ir nuo to prisilietimo, kai jis pirštais nubraukė nuo veido plaukus stengdamasis, kad ją pasiektų daugiau tyro oro, liko lengvas svaigulys. Iki šiol Elisona net nesuvokė, kad jai veidą nubėrė prakaito lašeliai.
– Gerai, – išlemeno ji. Paskui pridūrė: – Ne visai.
– Pasilenkite, – paliepė jis.
Elisona pernelyg prastai jautėsi, kad prieštarautų. Ji šiek tiek palenkė galvą, Maksimas raminamai glostė sprandą, o jo prisilietimas buvo stebėtinai lengvas, palyginti su rankose slypinčia jėga. Jau labai seniai Elisonos niekas nebuvo lietęs. Žinoma, ji spausdavo ranką pasisveikindama, kas nors ją paliesdavo kalbantis darbe, tačiau ji neatminė, kada paskutinį kartą kas nors ją lietė, norėdamas padėti. Ji net neįsivaizdavo, kaip tai malonu.
Tačiau Maksimo prisilietimas kėlė dar ir svaiginančias, persmelkiančias saldumo bangeles, jo tvirti pirštai lietė jos odą be galo maloniai ir visai nebaugino, nors to buvo galima tikėtis. Nuostabu, kad tokia tvirta vyriškio ranka liečia taip švelniai. Mergina pažvelgė į kitą jo ranką, nuleistą ant jos šlaunies. Ranka visai kitokia nei josios: ilgi pirštai, platus ir stiprus delnas.
Pro vilnos kelnes Elisona jautė jo delno šilumą ir nustėro suvokusi, kaip puikiai jaučiasi. Ir dar kirbėjo kažkoks nenusakomas jausmas. Nuo jo apsunko krūtys, oras tarsi sutirštėjo. Ji niekada nebūtų pamaniusi, kad yra iš tų žmonių, kurie taip reaguoja į prisilietimą. Ji niekada netroško prisilietimų, nebuvo itin seksuali ir nesuko sau dėl to galvos. Tiesą sakant, dėl to buvo tik lengviau. Elisona niekada netroško ilgalaikių santykių, nenorėjo kam nors taip atsiverti, išsiugdyti priklausomybę nuo kito žmogaus. Todėl ji vis išsisukdavo nuo rimtesnių įsipareigojimų.
Nėra abejonių, kad reakciją į Maksimą lėmė dėl nėštumo padidėjęs hormonų kiekis. Tik dėl to. Ir nėra čia jokio kito paaiškinimo, kodėl taip ilgai tylėjęs kūnas staiga ėmė šaukte šaukti apie prigimtinius poreikius.
– Man jau geriau, – ištarė ji prikimusiu balsu.
Savąja ranka ji suėmė Maksimo ranką, ir nuo to prisilietimo ją nukrėtė gryniausias seksualinis drebulys. Elisona skubriai patraukė ranką ir, nors akys dar buvo apsiblaususios, atsistojo.
– Ačiū.
– Ar jūs tikra, kad esate pakankamai sveika, kad išnešiotumėte kūdikį? – paklausė jis susirūpinęs.
– Man viskas gerai. Tik ne kasdien sužinai, jog laukiesi Turano sosto paveldėtojo.
Maksimas įsitikino: neįmanoma, kad Elisona suvaidintų tą reakciją, kai kraujas staiga plūsteli žemyn, kad ir kokia puiki aktorė būtų. Jos gintarinėse akyse spindėjo nerimas, dailios rankos virpėjo. Pamatęs merginos veide pačią tikriausią nuostabą jis nebegalėjo galvoti, kad ji viską surežisavo. Ji tikrai nepanėšėjo į moterį, veikiančią pagal iš anksto parengtą scenarijų. Ji veikiau atrodė kaip sučiupta ir persigandusi stirnelė.
– Taigi, ir ne kasdien sužinai, kad tau suteikta antra galimybė turėti vaikų, – atsakė jis.
– O jūs norite vaikų? – pasiteiravo Elisona.
– Žinoma. Kaip galėčiau nenorėti savo paties vaiko, savo kūno ir kraujo?
– Jei tik dėl paveldėtojo, tai nejau negalėjote rasti tam kitos moters?
– Užteks! – nukirto jis, jausdamas, kaip nuo įsiūčio užverda kraujas. – Tai štai apie ką jūs galvojate? Manote, kad paprasčiausiai galiu pamiršti, jog šiame pasaulyje auga mano vaikas? Manote, kad galiu jį pamesti vien todėl, kad jis nebuvo planuotas? O jūs, manimi dėta, galėtumėte taip lengvai imti ir pasitraukti?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.