Mes visi nesame kailyje. Karen Joy Fowler
Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Mes visi nesame kailyje - Karen Joy Fowler страница 5

Название: Mes visi nesame kailyje

Автор: Karen Joy Fowler

Издательство: Vagos prekyba

Жанр: Современная зарубежная литература

Серия:

isbn: 978-5-415-02420-9

isbn:

СКАЧАТЬ ir nešvankiais jo tyrimais arba Skineriu4 ir absurdiškomis kūdikių dėžėmis. Psichologai nepalieka savo darbo už kabineto sienų. Jie nešasi jį namo. Jie eksperimentuoja prie pusryčių stalo, tyčiojasi iš savo namiškių, ir viskas vardan to, kad surastų atsakymus į klausimus, kurių padorūs žmonės apskritai neužduotų.

      „Vilas Barkeris tavo motiną laikė dangiška būtybe“, – kartodavo man močiutė Dona, ir aš stebėdavausi: nejaugi ji nesusimąsto, kad iš anos visokeriopai naudingos santuokos aš nebūčiau atsiradusi? Kažin ar galimą mano negimimą močiutė Dona laikė programos klaida, ar pagrindine funkcija?

      Dabar man atrodo, kad ji buvo iš tų moterų, kurios savo vaikus myli taip karštai, kad nebepajėgia mylėti nieko kito. Vaikaičiai jai buvo nepaprastai brangūs, bet tik todėl, kad jie buvo nepaprastai brangūs jos vaikams. Nepamanykite, aš jos nekritikuoju. Džiaugiuosi, kad mano mama augo apsupta šitokios meilės.

      Triptofanas: kalakutienoje randama cheminė medžiaga, neva sukelianti mieguistumą ir lengvabūdiškumą. Viena iš daugybės minų Padėkos dienos šeimyninių pietų kraštovaizdyje.

      Mina nr. 2: gerasis porcelianas. Būdama penkerių atsikandau močiutės Donos taurės – vien tam, kad patikrinčiau, ar tai įmanoma. Nuo tada pienas man patiekiamas plastikinėje stiklinėje su Ronaldo Makdonaldo atvaizdu (tiesa, kasmet jis matosi vis blankiau). 1996-aisiais buvau pakankamai suaugusi, kad gerčiau vyną, tačiau stiklinė buvo ta pati – lyg nesenstantis pokštas.

      Nelabai ir pamenu, apie ką mes tais metais kalbėjomės. Bet užtikrintai galiu pateikti dalinį sąrašą dalykų, apie kuriuos nesikalbėjome:

      Dingę šeimos nariai. Ko nebėr, to nebėr.

      Klintono perrinkimas. Prieš porą metų mano tėvas sugadino visą šventę, paprieštaravęs dėdės Bobo tvirtinimui, esą Klintonas Arkanzase išprievartavo vieną, o greičiausiai ir kelias moteris. Dėdė Bobas visą pasaulį regi kreivame atrakcionų parko veidrodyje, ant kurio išlenkto stiklo dramatiškai užrašyta lūpdažiu: NEPASITIKĖK NIEKUO. „Daugiau jokios politikos!“ – sugriaudėjo močiutė Dona; šitaip buvo įvesta nauja taisyklė – dėl to, kad nesugebėjome sutartinai jai paprieštarauti, ir dar dėl to, kad kiekvienas rankoje laikėme po peilį.

      Mano asmeninės problemos su teisėsauga, kurių nežinojo niekas kitas, tik motina su tėvu. Giminaičiai jau seniai laukė, kada susidirbsiu sau gyvenimą; nieko bloga, jei dar šiek tiek palauks. Sakyčiau, laukimas padėjo išlaikyti jiems kovinę formą.

      Tragiški mano pusbrolio Piterio stojamųjų egzaminų rezultatai, apie kuriuos visi žinojome, bet apsimetėme nežinantys. 1996-aisiais Piteriui sukako aštuoniolika, bet jis jau gimė suaugęs – labiau suaugęs, nei aš kada nors būsiu. Jo motina, tetulė Vivi, šeimoje buvo tokia pati atskalūnė kaip ir mano tėvas – į mūsų klubą įstoti nelengva. Vivi pasižymėjo paslaptingais jauduliais, verksmais ir nerviniais priepuoliais, tad sulaukus dešimties Piteriui neretai po pamokų tekdavo paruošti pietus keturių asmenų šeimai iš to, ką rasdavo šaldytuve. Būdamas šešerių jis jau mokėjo pagaminti baltąjį padažą – šį faktą su akivaizdžia ir netaktiška potekste man dažnai prikišdavo kuris nors suaugėlis.

      Negana to, per visą pasaulio istoriją Piteris, ko gero, buvo vienintelis violončelės konkursų laureatas, išrinktas gražiausiu mokyklos vaikinu. Jis buvo rudaplaukis, blyškiom strazdanėlėm it snaigėm nubarstytais skruostikauliais, o nuo nosies tiltelio vingiavo senas randas, užsibaigiantis pavojingai arti akies.

      Piterį mylėjo visi. Mano tėtis mylėjo jį už tai, kad Piteris mėgo žvejoti, jiedu dažnai išmaudavo prie Lemono ežero terorizuoti ešerių. Mano mama jį mylėjo, nes jis mylėjo mano tėtį, kurio niekas kitas jos šeimoje nesugebėjo pamilti.

      Aš jį mylėjau už tai, kaip jis elgėsi su savo seserimi. 1996-aisiais Dženisė buvo paniurusi keturiolikmetė spuogais nusėtu veidu, keistesnė už visus kartu sudėjus (kitaip tariant, keistuolė iš didžiosios K). Tačiau Piteris kas rytą nuveždavo ją į mokyklą ir kiekvieną popietę pasitikdavo po pamokų, jeigu neturėdavo repeticijų. Jai pajuokavus – jis nusijuokdavo. Jai nusiminus – išklausydavo. Per gimtadienį jis dovanodavo jai papuošalų ar kvepalų, o prireikus gindavo nuo tėvų ar bendraklasių. Piteris buvo toks mielas, kad buvo skaudu žiūrėti.

      Jis kažką joje įžvelgė, o kas gi pažįsta tave geriau nei nuosavas brolis? Jeigu tavo brolis tave myli, sakyčiau, tai šį tą reiškia.

      Prieš pat desertą Vivi paklausė tėvo, ką šis manąs apie standartizuotus testus. Tėvas neatsakė. Jis spoksojo į savo batatus, šakute vedžiodamas ratus ir baksnodamas, lyg rašytų ore.

      – Vincai! – garsiai tarė mama. – Standartizuoti testai, – pasufleravo ji.

      – Labai netikslu.

      Kaip tik tokio atsakymo Vivi ir tikėjosi. Piterio pažymiai buvo kuo puikiausi. Jis taip uoliai ruošėsi. Jo egzaminų rezultatai – grynas nesusipratimas. Nuostabius močiutės Donos pietus vainikavo vienbalsio pasipiktinimo akimirka. Buvo patiektas pyragas – moliūgų, obuolių ir pekanų.

      O tada mano tėtis viską sugadino.

      – Rouzės rezultatai buvo labai geri, – pasakė jis, tarytum mes visi nebūtume apdairiai stengęsi apie juos nekalbėti, tarytum Piteris būtų troškęs išgirsti, kaip puikiai man sekėsi. Tėtis mandagiai užsikišo pyragą už vieno žando, kad netrukdytų kalbėti, ir žvelgdamas į mane išdidžiai nusišypsojo, o jo galvoje it šiukšlių kibirų dangčiai barškėjo Markovo vengimo grandinės. – Ji dvi dienas prakentėjo neatplėšusi voko, o kai atplėšė, pamatėme, kad sublizgėjo per visus egzaminus. Ypač per žodinį, – linktelėjimas mano pusėn, – savaime suprantama.

      Dėdės Bobo šakutė tarkštelėjo į lėkštės kraštą.

      – Viskas dėl to, kad vaikystėje ji buvo dažnai testuojama. – Mama kreipėsi tiesiai į Bobą. – Ji turi patirties su testais. Paprasčiausiai įgudo juos atlikti, ir tiek. – Tada atsisuko į mane, tarsi būčiau negirdėjusi paskutinių žodžių. – Mes labai tavimi didžiuojamės, mieloji.

      – Tikėjomės didelių pasiekimų, – pridūrė mano tėvas.

      – Tikimės! – Mamos šypsena nė nevirptelėjo; jos tonas buvo bauginančiai žvalus. – Tikimės didelių pasiekimų! – Ji paeiliui pažvelgė į mane, Piterį ir Dženisę: – Iš jūsų visų!

      Teta Vivi prisidengė burną servetėle. Dėdė Bobas dėbsojo į natiurmortą ant sienos – blizgančių vaisių stirtas ir vieną raišą fazaną. Nemodifikuota krūtine – tokį, kaip Dievas sukūrė. Negyvą, bet juk tai irgi dieviškojo plano dalis.

      – Pameni, – tęsė tėtis, – kaip vieną lietingą pertrauką jos bendraklasiai žaidė kartuves, ir, atėjus eilei, ji pasirinko žodį tviskantis? Septynmetė! Namo parėjo verkdama, nes mokytoja pasakė, kad ji sukčiavo ir tą žodį išgalvojo pati.

      (Tėtis prisiminė ne visai tiksliai; jokia pradinių klasių mokytoja nebūtų taip pasakiusi. Iš tikrųjų mano mokytoja pasakė esanti tikra, jog aš nenorėjusi sukčiauti. Kilniaširdžiu tonu, maloningu veidu.)

      – Aš prisimenu Rouzės pažymius, – Piteris švilptelėjo, išreikšdamas pasigėrėjimą. – Tuo metu dar nežinojau, koks tai įspūdingas pasiekimas. Testas man pasirodė СКАЧАТЬ



<p>4</p>

Buurhus Frederic Skinner (1904–1990) – amerikiečių psichologas bihevioristas. Žinomas dėl paties sukonstruotų operantinio sąlygojimo dėžių, kuriose apgyvendindavo tiriamus gyvūnus. Gimus dukrai, mokslininkas sukonstravo savotišką inkubatorių – vadinamąją kūdikio dėžę, kuri rėmėsi visiškai kitais principais nei sąlygojimo dėžės. Bet eiliniai žmonės tas dėžes painiojo ir Skinnerio metodais buvo viešai baisimasi.