Mes visi nesame kailyje. Karen Joy Fowler
Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Mes visi nesame kailyje - Karen Joy Fowler страница 4

Название: Mes visi nesame kailyje

Автор: Karen Joy Fowler

Издательство: Vagos prekyba

Жанр: Современная зарубежная литература

Серия:

isbn: 978-5-415-02420-9

isbn:

СКАЧАТЬ neatspėsi, iš kur skambinu!“ – sušuko ji. Jos tonas buvo pakiliai džiugus, bet pasirodė, kad surinko klaidingą numerį.

      Būdamas tas, kas ir buvo – profesionalas, įpratęs visada pasiekti savo, – tėvas įsigudrino prie telefono pakviesti mane areštavusį policininką. Pareigūnas Hedikas pats turėjo vaikų: kalbėdamas su mano tėvu jis išreiškė visą užuojautą, kokios šis jautėsi nusipelnęs. Netrukus jie vadino vienas kitą Vincu ir Arniu, kaltinimas užpuolimu buvo sumažintas iki trukdymo policijos pareigūnui atlikti savo pareigas, o galiausiai ir visai atmestas. Beliko turto naikinimas ir viešosios tvarkos ardymas. Paskui atkrito ir šie, mat valgyklos moteriškė su akių apvadais mane užstojo. Ji patikino, kad aš buvau nekalta prašalaitė ir tikrai neketinau sukulti tos stiklinės. „Mes visi buvome šokiruoti, – pasakė ji. – Tokią sceną iškėlė, jūs net neįsivaizduojate.“ Tačiau tuo metu aš jau buvau pasižadėjusi tėčiui per Padėkos dienos atostogas sugrįžti namo, kad mano nusižengimas per keturias betarpiško bendravimo dienas būtų deramai išnagrinėtas. Nemenka kaina už palietą pieną. Jau neskaičiuojant laiko, praleisto už grotų.

      Trys

      Sumanymas praleisti šventes postringaujant tokia potencialiai sprogstama tema kaip mano areštas buvo pramanas, ir mes visi tą žinojome, nepaisant išpešto pasižadėjimo. Mano tėvai ir toliau atkakliai apsimetinėjo, kad esame tvirta šeima, tokia, kurios nariai noriai išlieja vienas kitam širdį ir sunkią akimirką vienas į kitą atsiremia. Turint omeny, kad mano brolis ir sesuo buvo dingę be žinios, ši iliuzija buvo stulbinamai gaji; aš ja kone žavėjausi. Tačiau sau meluoti negalėjau. Mes niekada nebuvome tokia šeima.

      Eilinis pavyzdys: seksas. Mano gimdytojai save laikė mokslo žmonėmis, neišsisukinėjančiais nuo rimtų gyvenimo klausimų, maža to – laikė save atvirai seksualaus septinto dešimtmečio vaikais. Ir vis dėlto praktiškai visko, ką tariuosi išmananti šia tema, išmokau iš televizijos programų apie gyvūnus ir laukinę gamtą, iš romanų, kurių autorius vargiai būtų galima laikyti ekspertais, ir atsitiktinių šaltakraujiškų eksperimentų, kurie iškėlė daugiau klausimų, nei davė atsakymų. Vieną dieną ant savo lovos radau dėžutę mažiausio dydžio tamponų ir skrajutę su nuobodžia technine informacija, kurios nutariau neskaityti. Niekas man nebuvo pasakojęs apie tamponus. Stebuklas, kad jų nesurūkiau.

      Užaugau Blumingtone, Indianos valstijoje, kur 1996-aisiais tebegyveno mano tėvai, taigi sugrįžti visam savaitgaliui buvo ne juokas, ir man nepavyko sutilpti į keturias dienas, kaip buvau žadėjusi.

      Pigios vietos trečiadieniui ir sekmadieniui buvo išpirktos, tad į Indianapolį atvykau ketvirtadienio rytą, o atgal išskridau šeštadienio vakarą.

      Padėkos vakarienė buvo bemaž vienintelė proga pasimatyti su tėvu. Jis buvo gavęs Nacionalinio sveikatos instituto stipendiją ir laimingai atsidavęs įkvėpimui. Didžiąją mano viešnagės dalį tėvas praleido užsidaręs kabinete, ant asmeninės savo lentos keverzodamas tokias lygtis kaip antai _0’ = [0 0 1] ir P(S1n+1) = (P(S1n)(1−e)q + P(S2n)(1−s) + P(S0n)cq. Jis praktiškai nevalgė. Abejoju, ar miegojo. Nesiskuto – o paprastai skusdavosi dukart per dieną, – tad apaugo vešlia barzda. Močiutė Dona sakydavo, kad jo ketvirtosios valandos šešėlis lygiai toks pat kaip Niksono, apsimesdama, kad tai komplimentas, nors žinojo, kad tėvą tai žvėriškai siutina. Jis pasirodydavo tik išgerti kavos ar išsinešti muselinės meškerės į kiemą. Mudvi su mama tuomet stovėdavome prie virtuvės lango, plaudamos ir šluostydamos indus, ir stebėdavome, kaip jis užmeta meškerę, kaip virš apšerkšnijusios pievutės žybteli muselė. Tai buvo jo mėgstama meditacijos forma, o galiniame kieme tam buvo per daug medžių. Kaimynai vis dar bandė apsiprasti su reginiu.

      Šitaip įnikęs į darbą, tėvas nustodavo gerti, kuo mes tik džiaugėmės. Prieš keletą metų jam diagnozavo diabetą, todėl bet koks alkoholis buvo griežtai uždraustas. Taigi jis pradėjo gerti slapta. Mamai tekdavo nenuleisti nuo jo akių, ir aš kartais imdavau nuogąstauti, ar jų santuoka nevirto inspektoriaus Žavero ir Žano Valžano santykiais.

      Šią Padėkos dieną išpuolė močiutės Donos eilė rengti šventinius pietus, į kuriuos ji pakvietė mus, dėdę Bobą, jo žmoną ir du jų vaikus, abu jaunesnius už mane. Per šventes paeiliui lankydavome tai vienus, tai kitus senelius, mat stengėmės būti sąžiningi: kodėl gi visas malonumas turėtų kliūti vienai giminės pusei? Močiutė Dona buvo mano mamos mama, močiutė Frederika – tėčio.

      Močiutės Frederikos maistas būdavo šlapias ir kupinas angliavandenių. Pakakdavo kelių kąsnelių, kad pasisotintum, bet priruošta būdavo anaiptol ne keli kąsneliai. Močiutės namai buvo užversti pigiais azijietiškais niekniekiais – ištapytomis vėduoklėmis, nefrito statulėlėmis, lakuotomis kiniškomis lazdelėmis. Ji turėjo dvi vienodas lempas – su raudono šilko gaubtais ir ornamentuotais akmeniniais pagrindais, vaizduojančiais du senus išminčius. Tiedu seniai turėjo ilgas plonas barzdas ir tikrus žmogaus nagus, įstatytus į akmenines plaštakas, kad būtų kraupiau. Prieš keletą metų močiutė Frederika man prasitarė, kad trečiasis Rokenrolo šlovės muziejaus aukštas buvo nuostabiausia kada nors jos lankyta vieta. „Ten pabuvęs nori tapti geresniu žmogumi“, – prisipažino ji.

      Močiutė Frederika buvo iš tų šeimininkių, kurios tiki, kad versti svečius sudoroti po antrą ir trečią porciją – gryniausias mandagumas. Tačiau mes daugiau prisirydavome pas močiutę Doną, kur mums niekas neliepdavo krautis į lėkštes maisto, kur pyragų plutos būdavo trapios, o keksiukai su apelsinais ir spanguolėmis – purūs it debesėliai; kur sidabrinėse žvakidėse degdavo sidabrinės žvakės, stalo viduryje stovėdavo vaza su rudeniniais lapais, ir viskas būdavo daroma su neginčijamu skoniu.

      Močiutė Dona patiekė austrių troškinį ir paprašė mano tėvą patikslinti, kuo jis šiuo metu užsiima, mat buvo akivaizdu, kad jo mintys kažkur toli. Tokiu būdu močiutė išsakė papeikimą. Tėvas buvo vienintelis žmogus prie stalo, kuris to nesuprato arba apsimetė nesupratęs. Jis paaiškino, kad šiuo metu analizuoja Markovo grandinę apie vengimo sąlygojimą. Ir atsikrenkštė. Buvo nusiteikęs papasakoti plačiau.

      Mes sujudome, bandydami užkirsti tam kelią. Ėmėme sukti ratus it žuvų guotas – įgudusiais, sinchroniškais yriais. Buvo gražu pažiūrėti. Pavlovas būtų mumis didžiavęsis. Pats tikriausias vengimo sąlygojimo, kad jį kur, šokis.

      – Mama, norėčiau dar kalakuto, – tarė dėdė Bobas, lyg niekur nieko pereidamas prie savo tradicinio paburbėjimo, jog kalakutai veisiami dėl baltos, o ne raudonos mėsos. – Tie vargšai paukščiai vos paeina. Vargani išsigimėliai.

      Šie žodžiai taipogi buvo skirti mano tėvui, mat kalakutų auginimo verslas dar kartą įrodė mokslo polinkį į kraštutinumus, tokius kaip klonavimas ar genų suplakimas į kokteilį, bandant sukurti naują gyvūną. Mano šeimoje priešiškumas pridengiamas kodais, apgaulingais manevrais ir kategorišku neigimu.

      Manau, tą patį galima pasakyti apie daugelį šeimų.

      Bobas demonstratyviai kibo į gabalą raudonos mėsos.

      – Dėl tų savo milžiniškų, bedieviškų krūtinių jie vaikšto svirduliuodami.

      Tuomet tėvas suskėlė šiurkštų pokštą. Tą patį pokštą (arba jo variacijas) jis suskeldavo kiekvieną kartą po Bobo įžangos, taigi – kas antri metai. Jei tas pokštas būtų sąmojingas, jį pacituočiau, deja. Tiktai pradėtumėte mano tėvą niekinti, o jį niekinti yra mano darbas, ne jūsų.

      Stojusi tyla buvo kupina užuojautos mano motinai, kuri kažkada galėjo ištekėti už Vilo Barkerio, СКАЧАТЬ