Mažoji anglė Paryžiuje. Catherine Sanderson

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tiesų tai nė neketinau apie tai užsiminti Sarai. Nesunkiai atleidau sau šią mažutę išdavystę – nusprendžiau, kad būtų pernelyg žiauru palikti jai vaikiną, taip pasmerkiant jį tapti dar vienu kryželiu jos sąraše, nes jaučiau – jis tikriausiai ypatingas egzempliorius.

      Net prabėgus daugeliui metų ponas Varlius sutrinka, kai pasakoju istoriją apie mūsų pažintį. Jis taip niekada ir nesugebėjo pateikti patenkinamo paaiškinimo, kodėl tada apskritai atsiliepė į žinutę žurnale. Tikriausiai nieko keista, kad jo įvykių versija gerokai sutrumpinta:

      – Na, – sako jis kiek suirzęs, – mes susipažinome bare.

      Mudu su ponu Varliumi apsigyvenome kartu, kai mano tarnybos laikas Sorbonne Nouvelle universitete pagaliau baigėsi. Šiek tiek nenoromis palikau savo deux pièces butuką Rue de la Roquette gatvėje ir persikrausčiau į jo chambre de bonne, kelios minutės kelio nuo Liuksemburgo sodų. Tai buvo padaryta grynai pragmatiškais sumetimais, bet mudu jautėmės beprotiškai laimingi savo mažyčiame kokonėlyje ir aš retai kada skųsdavausi dėl nuolaidžių grindų, pavojingai kybančių elektros laidų ar to, kad turėdavau apsiginkluoti sunkiu viduramžius primenančiu raktu ir lediniais plytelėmis klotais laiptais šlepsėti į kito aukšto laiptinėje esantį tualetą.

      Tą vasarą liejau prakaitą už neperšaunamo stiklo valiutos keitykloje ir kaupiau pinigus savo mokslams Anglijoje, o ponas Varlius ieškojosi darbo. Pavakariais eidavome pavalgyti į pigiausius bistrot, kokius tik pavykdavo rasti, arba Odéon kino teatre žiūrėdavome filmus, nes darbe galėdavau nusipirkti bilietų su nuolaida. Laisvadieniais kartu lankydavome mano pamėgtas vieteles. Susikibę už rankų maklinėdavome po Biut Šomono parką, kartą prisipirkę žaliųjų métro bilietėlių išsirengėme į Monparnaso kapines aplankyti Seržo Gensburo9 kapo, klaidžiodavome art nouveau stiliaus pasažais šalia Didžiųjų bulvarų ar akmenimis grįstais skersgatviais ant Monmartro kalvos. Mūsų pokalbius pertraukdavo jaukios tylos pauzės – mus siejęs ryšys, regis, peržengė visus kalbos kliuvinius ir kultūrų skirtumus. Kai žvelgdavau į jo akis, – chameleoniškas, jos būdavo melsvos, žalios arba pilkos, priklausomai nuo besikeičiančios aplinkos, – atrodydavo, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti. Mudu tobulai tikome vienas kitam.

      Su mano draugais ponas Varlius elgėsi nepaprastai šauniai. Laisvai įsitraukdavo į žodžių žaismą ar juokelius mano gimtąja kalba – būdavau labai patenkinta ir draugai nepraleisdavo to pro ausis. Tačiau darydavo ir žavių klaidelių, keletą jų perėmiau ir pati. Mudu sukūrėme savo slaptą kalbą, pagardintą franglais žodžiais ir gausiai knibždančią tyčinių riebių gramatikos klaidų. „Aš tokia pagiriuota“, – aimanuodavau po sunkios nakties. „Man net plaukus gelia“,– švelniai tyčiodavosi ponas Varlius iš mano, jo žodžiais tariant, pragaištingo angliško rengimosi stiliaus, erzindavo mane, kad išėjusi pasilinksminti geriu gerokai daugiau nei bet kuri prancūzaitė, bet labai taktiškai nutylėdavo, netriuškindamas mano pasitikėjimo, ir netaisydavo, kai kalbėdama prancūziškai supainiodavau gimines.

      Aš taip pat susipažinau su jo draugais. Tingiai valgydavome namie ruoštą maistą su porele, kurią jis pažinojo nuo vaikystės – į sostinę juos atviliojo noras dirbti čia, bet gyvenimą mieste jie laikė neišvengiama blogybe ir savo ramybės oazę primenančius namus pasirinko mieguistame 15-tajame arrondissement. Mūsų vardai visada būdavo įtraukiami į klubo svečių sąrašą, kai tik kuriame iš jų dar nuo studijų metų Grenoblyje pažįstamas diskotekų vedėjas rengdavo pasirodymą. Kur tik ėjome, visur mane sutikdavo išskėstomis rankomis, girdavo mano prancūzų kalbą ir priimdavo kaip saviškę.

      Pagaliau atradau tą nesugaunamą elementą, kurio taip trūko mano paryžietiškai patirčiai. Pamažu atsikračiau ilgai slėgusio jausmo, kad esu pašalaitė, stebinti paryžiečius iš tolo, tarsi pro stiklo sieną, ir negaliu paliesti to, ko taip geidžiu. Nors ponas Varlius ir pats nebuvo paryžietis, tačiau paėmė mane už rankos ir be jokių pastangų įsivedė vidun.

      Grėsmingai artėjanti kelionė į Angliją jau nebebaugino manęs, nes dabar turėjau ne tik kur, bet ir pas ką grįžti. Tuo metu, kurį juokaudama vadindavau tremtimi, mudu ilgus vakarus leisime aistringai kalbėdamiesi telefonu prancūziškai. Atvažiuosiu savaitgaliais ir per atostogas. Dabar mane su Paryžiumi siejo tvirti saitai. O po tų kelių mėnesių, kai grįšiu, jau galėsiu visa galva pasinerti į savo naująjį gyvenimą. Gavusi naują darbą ir turėdama pašonėje poną Varlių, padėsiu savo prancūziškojo gyvenimo pamatus.

      Jau nebebuvau tiesiog kažkokia petite anglais. Priklausiau jam.

      TREČIAS SKYRIUS

      Aidai

      Vienas iš geriausių dalykų buržua stiliaus bute Simono Bolivaro alėjoje, kuriame mudu su ponu Varliumi praėjus septyneriems metams gyvenome su vos metukų dukrele Buožgalvėle, buvo krautuvėlė pirmame namo aukšte. „Les Intondables“ – kirpykla ne be humoro jausmo. Žaismingas pavadinimas, kuris galėjo reikšti bet ką, pradedant „neapkerpamieji“, „neapskutamieji“ ar net „nenušienaujamieji“, priklausomai nuo to, kaip pageidausite išversti veiksmažodį „tondre“, davė toną visai riešuto dydžio įstaigėlei su plakatu ant durų, reklamuojančiu kitas to paties ženklo kirpyklas Paryžiuje, Uagadugu ir Žif prie Ivetės (prancūziškas Bonjor Regio, nedidelio pajūrio miestelio Vakarų Sasekse, atitikmuo), ir neįmantrių psichodelinių piešinių sūkuriais ant sienų.

      Jis lyg diena ir naktis skyrėsi nuo aštuntajame arrondissement įsikūrusių salonų išpūstomis kainomis, kuriuose per keturiasdešimt perkopusios pasipūtėlės Parisiennes rinkdavosi pasipuikuoti savo dizainerių kurtomis rankinėmis, kol dosnių arbatpinigių besigviešianti uniformuotų dažytojų, stilistų ir galvos masažuotojų armija sukdavosi aplinkui it pulkai grifų, tenkindama kiekvieną jų užgaidą. Dizainerių kurtais drabužiais apsikarsčiusios į penktą dešimtį persiritusios ponios su šuneliais, aprengtais Chanel paltukais, mūsų rajone pasirodydavo itin retai. Būtent todėl jis man taip patiko.

      Les Intondables dar turėjo muzikinį automatą, prigrūstą mano mėgstamiausios muzikos – naujos ir senos. Stabtelėjusi blausiai apšviestoje fojė ištrinti reklaminiais laiškais užkimštos savo elektroninio pašto dėžutės, nustebdavau prisiminusi kiekvieną jau klasika tapusio grupės „New Order“ albumo žodį ar iš pirmųjų akordų pažinusi „Smells like Teen Spirit“. Jei grodavo man nežinomą dainą, turėdavau tramdyti norą kyštelėti galvą pro salono duris ir pasiteirauti. Tos draugingos mergaitės, kokia buvau kadaise, lipte lipdavusios prie diskotekų vedėjų naktiniuose klubuose, ilgai raginti nebūtų reikėję. Bet toji moteris, kuria tapau, tokiam lengvabūdiškumui neturėjo laiko – reikėjo lėkti čia pas vaikų auklę, čia į darbą ir atgal, iš kelio išsukant tik į prekybos centrą, kad nepasirodytų per maža. Buvau dirbanti motina, kurios gyvenimas ėjo tiksliai pagal nematomo metronomo tiksėjimą. Bijojau išsimušti iš vėžių, jei nukrypčiau nuo įprasto kurso.

      Vieną birželio pabaigos šeštadienio rytą ponas Varlius, Buožgalvėlė ir aš praėjome pro saloną pakeliui namo bejėgiškai nuleidę rankas – ieškodami buto buvome patyrę eilinį nusivylimą. Žygio pradžioje turėjome didelių vilčių – nekilnojamojo turto agentūros tinklalapyje įdėtose nuotraukose buvo matyti natūralaus medžio grindys, veikiantys židiniai, o agentas telefonu pabrėžė, kad butas yra nuostabioje vietoje, su vaizdu į mairie du 19ième ir Biut Šomono parką. Tačiau kai atsivėrus paradinėms durims išvydome buvusius tarnų kambarius – vieną prie kito, be jokio jungiančio koridoriaus, be to, sužinojome, kad nėra centrinio šildymo, mūsų entuziazmas ėmė blėsti, СКАЧАТЬ