Mažoji anglė Paryžiuje. Catherine Sanderson

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ į aukštą bernioką, kuris kartu su keliais žemesniais draugais artinosi prie mūsų, vesdamasis už pasaitėlio didžiulį vilkšunį.

      – Pameni tą anglų kalbos mokytoją, kuris praėjusią savaitę pasikvietė mane vakarienės su savo šeima? – paklausė ji ir baigė kramtyti kąsnį blynelio. – Čia jo sūnus Janas, ana štai ten. Neblogai atrodo, tiesa?

      Pakėlusi akis išvydau liesą vaikiną – aiškiai studentą – išsišovusiais skruostikauliais, romėniška nosimi ir niūriai tamsiais paakiais po melsvai žaliomis akimis. Vilkėjo ilgą tamsiai pilką paltą, kuris dar labiau pabrėžė jo ūgį. Paltą buvo užsitempęs ant šviesių džinsų ir pull camioneur – megztinio su užtrauktuku. Tais metais, lyg privaloma tvarka, taip rengėsi visi prancūzai vyrai. Staiga susigriebiau ir ėmiau melsti, kad tik nebūčiau šokoladu išsiterliojusi lūpų. Janas ne šiaip išvaizdus vaikinas – jis buvo tikras gražuolis. Aukštas, tamsiaplaukis, melancholišku žvilgsniu, o visų svarbiausia, labai prancūziškas. Tą akies mirksnį trukusią sekundę pamaniau, kad jeigu Janas manęs panorėtų, mano namie paliktas vaikinas iš universiteto – iš akių ir iš širdies – taptų istorija. Nes prieš pat nosį stypsojo subjektas, dėl kurio vertėtų persikūnyti į prancūzaitę – toks geidžiamas bilietas į prancūzišką gyvenimą.

      Kelias kitas savaites dažnai matydavau Janą su Klera ir kitomis assistantes, tapdavau neapsakomai drovi jam esant šalia, juo toliau, juo labiau svaigau dėl jo. Ar tik iš didelio troškimo man taip atrodė, ar iš tiesų jis nuolat išskirdavo mane iš kitų – kad ir kaip taikinį savo pokštams, o gal tai reiškė, kad ir aš kritau jam į akį? Mūsų kelionė į Paryžių su Klera, Janu ir šutve jo draugų pagaliau buvo puiki proga tai išsiaiškinti. Ir tą akimirką, kai Ruano stotyje mums įsėdus į traukinį jis įsliuogė į vietą šalia manosios, supratau – mano instinktai nemelavo.

      Mudu bučiavomės prieblandoje, ant plytelėmis klotų grindų draugų bute, tarp snaudžiančių, miegmaišiuose susisupusių ir mumijas primenančių bičiulių. Aš jaučiausi pakylėta. Prancūzas vaikinas, toks seksualus ir egzotiškas – mano. Žavėjausi išraiškingu jo veidu, kai kalbėdavo savo gimtąja kalba, ekspresyviai gališkai gūžčiodamas, – kiekvienas smulkučių pečių kryptelėjimas atrodė toks iškalbingas. Žavėjausi, kaip paprastai sugeba per kelias sekundes paruošti maisto – sumetęs produktus patiekdavo nuostabiausią namie ruoštą vinaigrette. Sulig kiekvienu bučiniu ir kiekviena vakariene jo tėvų namuose aš vis artėjau prie savo tikslo – susisukti sau jaukų lizdelį Prancūzijoje, paversti ją savo namais.

      Kai pirmą kartą pasilikau nakčiai, sumetėme negudrų pasiteisinimą: užsitęsusi vakarienė pas draugus, komendanto valanda mano nuomojamuose namuose. Apkvailinti nieko nepavyko, bet Jano tėvai priėmė žaidimo taisykles. Kitą rytą į virtuvę kavos sliūkinau palei sieną iš gėdos nudelbusi akis į žemę, užsimetusi tik pasiskolintus marškinėlius, kurie, Jano tikinimu, atrodė kuo padoriausiai, nors jaučiausi visai atvirkščiai. Jano tėvas sėdėjo savo mėgstamiausioje kėdėje ir apsimetė skaitąs Libération, bet iš to, kaip sušlamėjo laikraštis man praėjus, supratau, kad mano nejaukumas buvo pastebėtas.

      – Alors, c’était comment hier soir? – paklausė jis, žibindamas akimis viršum laikraščio. Mano skruostai suliepsnojo. Kaip praėjo mūsų vakaras? Nejaugi jis iš tiesų tardo mane apie savo sūnaus gebėjimus lovoje? Esu tikra, kad net liūdnai savo palaidumu garsėjančioje Prancūzijoje tai nėra įprastas tėvų klausimas? – Le dîner, je veux dire, bien sûr, – pridūrė jis, lyg norėdamas parodyti, kad jei nusprendžiau kitaip, tai tik mano pačios klaida. Bet paskersavusi į Janą ir išvydusi jo kvailą šypseną supratau, kad tėvo potekstė neatsitiktinė.

      – Turėjau labai malonų soirée, ačiū, – atsakiau vis dar neatitraukdama akių nuo Jano. Kažkas jo žvilgsnyje mane padrąsino, privertė akimirkai pamiršti drovumą. – Esu įsitikinusi, kad laiką kuo puikiausiai praleidome visi, – pridūriau ir pamėginau išlaužti dviprasmišką šypseną.

      Jano tėvas šnirpštelėjo slopindamas juoką.

      – O ji pagauli, tavoji petite anglaise, – tarė tarsi pats sau, tačiau prielankiu balsu.

      Grožėjausi savo naujojo vardo skambesiu ir nuo to laiko išdidžiai lyg medalį jį nešiojau.

      Kai praėjus metams gavau paskyrimą į Sorbonne Nouvelle – varganą tikrojo Sorbonos universiteto giminaitį, įsikūrusį septintojo dešimtmečio statybos abejotino žavesio pastate – pamaniau, kad tokia sėkmė neįtikėtina, beveik fatališka. Visą savo studijų universitete laiką man pavyko nesidairant į šalis šiaušti tiesia vaga pirmyn, link savo Šventojo Gralio – Prancūzijos – nestabtelint nė pagalvoti apie tikrą karjeros planą. Mokytojos darbas, įkritęs man tiesiai į glėbį, kai dar niekas iš mano kurso draugų darbo nė nebandė ieškoti, buvo puikus vengimo mechanizmas. Jo dėka aš ne tik atsidursiu Paryžiuje, bet ir turėsiu ištisus metus kitam ėjimui apmąstyti. O kai mano universitetui kitąmet nepavyko surasti nė vieno kandidato, kurį galėtų atsiųsti, – tokia padėtis juos ištiko pirmą kartą, – vienų metų sutartis su patogiu elastingumu buvo pratęsta iki dvejų metų.

      Vieną ankstyvą rugsėjo rytą Eurolines kompanijos autobusas išleido mane neįmanomoje apsakyti automobilių aikštelėje, jeigu gerai pamenu, kažkur netoli La Furš stoties, į šiaurę nuo Kliši aikštės, nors tada miesto geografiją tik blankiai tenumaniau. Aš nedvejojau – užsimečiau kuprinę ant pečių ir nėriau į artimiausią métro stotį, kur įsikniaubiau į savo žemėlapį. Pirmiausia tai, kas svarbiausia – turiu susirasti, kur gyventi. Studentų bendrabutyje prie Denefe Rošro turėjau užsisakiusi kambarį savaitei, bet tiesiu taikymu patraukiau prie Amerikos bažnyčios Orsė krantinės gatvėje esančios skelbimų lentos, nukabinėtos ranka rašytų skelbimų apie studentams nuomojamus kambarius – man buvo pažadėta, kad ten tikrai išsirinksiu. Važiuodama link Almos tilto, vieną po kito keisdama požeminius traukinius, perkirtau miestą, tematydama vien savo atspindį jų languose, ir jutau, kaip iš nerimo smilkinyje tvinkčioja vena. Pasiekusi savo kelionės tikslą užsiropščiau betono laiptais į viršų, markstydamasi nuo akinamos dienos šviesos.

      Pirmiausia išvydau viršum krantinę juosiančių gyvenamųjų namų ir biurų pastatų kylantį Eifelio bokštą, tarsi įpaišytą danguje. Buvau lygiai taip pat nustebinta kaip ir anuomet, kai pirmą kartą išvydau jį iš arti – Janas tada stovėjo šalia manęs, o aš jokiu būdu nesitikėjau, kad bokštas bus nudažytas rūdžių spalva. „Tai juk tik šlove apgaubtas elektros stulpas“, – tada pareiškiau apsimetusi, kad jis manęs nė kiek nesužavėjo, ir užsidirbau geraširdišką niuksą į šonkaulius. Bet šįkart, rausdamasi kišenėje žemėlapio ir nekantraudama susirasti sau lizdelį, jutau, kaip pamažu mane užkloja jaudulio banga. Štai, pagaliau! Nuo šiol Paryžius bus mano namai.

      Pirmasis telefono numeris, kurį pastebėjau ir virpančiomis rankomis surinkau netoli esančioje telefono būdelėje, buvo moters, už kelių minučių kelio nuo čia ankštoje palėpėje nuomojančios chambre de bonne – kadaise buvusią tarnų patalpą paskutiniajame įspūdingo akmeninio pastato su sunkiomis dvivėrėmis durimis ir marmuru puoštu fojė aukšte. Iš kambario, į kurį galėjai patekti buvusiais tarnybiniais laiptais, atsivėrė vaizdas į Marso lauką, o tolumoje – tiesiai į patį šlovingąjį elektros stulpą. Bet mano entuziazmas akimirksniu išgaravo dėl dviejų priežasčių – bendro tualeto ir laiptų aikštelėje esančio dušo bei žinios, kad šeimininkė gyvena vienu aukštu žemiau, pernelyg arti, kad jausčiausi jaukiai, todėl nusiminusi grįžau prie taksofono bandyti kito varianto СКАЧАТЬ