Apgultis 13. Tamas Dobozy

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kokių keturiasdešimt penkerių, neįtikėtinai gerai apsirengęs, ir vedė mus iš vieno kambario į kitą muziejumi paverstame bute, kuriame akį vargino liaudiškas stilius, sumišęs su moderniuoju minimalizmu. Muziejus buvo trijų aukštų, kiekvienas paskirtas vis kitokiam pabėgimo būdui – „sausuma“, „vandeniu“ ir „oru“. Po ekskursijos kitiems lankytojams išėjus, paklausiau Mihajo, ar galėčiau vėl nueiti į antrą aukštą, kur žavėjausi Juditos tikslumu, nes viskas buvo lygiai taip, kaip ji ir pasakojo, – pavaizduoti visi skirtingi jūreivių pabėgimo būdai. Mihajo lydimas stebeilijaus į plastikinį laivą, ranka nupieštą „Vengrijos jūrų“ žemėlapį (kodą visų ežerų ir upių, kertančių sienas į Vakarus), buteliuką su ašaromis jūreivio, bandžiusio ašarų keliu išplaukti į jūrą (užrašas bylojo, kad jas priverkė sugautas pabėgėlis, kurį nuteisė dešimčiai metų kalėti liūdnai pagarsėjusiame Čilago kalėjime), automobilis su juokingais ratais, kuriais ketinta irtis per Tisą, ir šimtai kitų dalykų.

      Ant sienos buvo rodomas filmas – senas žmogus jūreivio apdaru, jo bedantė burna nepaliaujamai juda, o žemiau pakabintas garsiakalbis tyliai perduoda jo žodžius: apie žvaigždynus, vėjų kryptis, apie besikeičiančius potvynius ir atoslūgius.

      – Kartą buvo jūreivis, kuris?.. – pažvelgiau į Mihajį pagalbos.

      – Bandė šnekom išlėkti į jūrą. Paversti savo burną burėmis. Tarsi jo žodžiai būtų stipriausias vėjas, – prižiūrėtojas rimtai patylėjo, paskui nusišypsojo, nusijuokė.

      – Gal jūs kartais pažinojote moterį vardu Judita?

      Mihajis keistai dirstelėjo į mane. Veidas išraudo. Papurtė galvą. Ir pakeitė temą.

      – Aš ilgai dirbau Fabianiui. Šią vietą jis patikėjo man. Jis neturėjo nieko bendra su egzotinių šokių šokėjomis… – Mihajis nutilo, pradėjo iš naujo: – Šią vietą aš vadinu „poetiniu muziejumi“, kaip ir sakiau, kai buvome viršuje.

      Pažvelgė į mane priekaištingu žvilgsniu, esą ekskursijos metu derėję geriau klausytis.

      – Techniniu požiūriu ne viskas, kas čia eksponuojama, buvo tikro pabėgimo dalis, nors kai kurie daiktai tikrai buvo, – tęsė jis ir linktelėjo galva plastikinio laivo pusėn. – Bet buvo ir kitokio pobūdžio pabėgimų… Fabianis visa tai surado ir manė, kad šitokie dalykai turėtų būti vienoje vietoje. Tai jis juos apibrėžė kaip pabėgimus.

      Mihajis vėl stabtelėjo, laukdamas, kol aš ką nors pasakysiu.

      – Kolekcija, – baigė jis, – visų pirma atspindi ne ką nors kita, bet jo pabėgimo sampratą.

      Pažvelgiau į ekraną, kuriame rodė filmą, klausiausi senojo jūreivio aiškinimų apie ilgumas ir platumas, apie tai, kaip sovietų agentai, jei nusivytų tave tikrai toli, pasiklystų jūroje, nes Marksas visada rašė tik apie žmones sausumoje.

      – Apie šią vietą, – pagaliau prabilau, – man kadaise papasakojo viena moteris. Visas istorijas apie šiuos daiktus… – nusijuokiau. – Turėjau slaptą viltį, kad atrasiu ką nors ir apie ją, – luktelėjau. – Tai buvo labai seniai. Kai ši vieta lankytojams buvo uždara.

      – Labai gaila, – atsiliepė pajutęs mano nusivylimą. – Ar ji, ar jūs?..

      – Tada buvau vedęs, – atsakiau, nebūdamas tikras, kad tai tinkamas atsakymas.

      – Turite vaikų?

      – Berniuką. Miklošą, – nusišypsojau. – Dabar jis su pusbroliais. Visai nenorėjo čia eiti, – gūžtelėjęs nusijuokiau, dirsčiodamas į Mihajį, ir šis, regis, šiek tiek atsileido. – Jam patinka Budapeštas, – tęsiau, – jis čia pirmą kartą.

      Norėjau dar pridurti ką nors apie Aną, pasakyti, kad Miklošo motina irgi vengrė ir kaip ji pavydėjo, kad sūnus vietoj jos keliauja į Vengriją, kaip pabučiavo jį tą rytą, kai atėjau pasiimti, ir kaip pakštelėjo mane į žandą, prieš žengdama atgal pas Janošą ir jųdviejų dukrelę Mariją, į visai kitą gyvenimą, kuris jai susiklostė po skyrybų. O aš paėmiau Miklošo ranką ir žengiau į savąjį.

      Bet man nespėjus sumoti, kaip tą sudėlioti ir ar beverta dėlioti, Mihajis šį tą prisiminė.

      – O ar kada nors girdėjote apie jūreivį, kuris bandė sugrįžti?

      – Ne, jo ji neminėjo.

      – Jos, – patikslino jis, vesdamas mane prie stiklinio stendo ant sienos, kur už stiklo kabojo dideli, regėjos, tušti popieriaus lapai. Mihajis man patarė įsižiūrėt įdėmiau, aš prisikišau ir pamačiau, koks išdilęs buvo tas popierius, tarytum kažkas braukė ir trynė jį drėgnu pirštu, kol liko tik vos įžiūrimos linijos, tik raudonos, mėlynos, žalios pėdsakai.

      – Ji manė, kad reikia ištrinti žemėlapius, – aiškino jis, – ir vėl atsirasianti toje vietoje, iš kurios iškeliavo. Turiu galvoje, tame laike, kai iškeliavo, – pasitaisė, – kai dar nieko pasauly nebuvo atradusi.

      Žmogus priėjo arčiau stiklo pažiūrėti kartu.

      – Gražu, – pasakė jis.

      – Gražu, – atsiliepiau aš.

      Ir buvo gražu, lyg sapnų šifruotė, užrašyta po kelių dienų, kai pameni tik vos atpažįstamus ženklus pasaulio, pranykusio nespėjus įspausti jo popieriuje. Bet žiūrėdamas į šiuos lapus nejaučiau jokios nuostabos, vien dėkingumą už tai, ką Judita man davė ir ko užspęstai tokio gyvenimo moteriai niekada nebus leista patirti, – viltingumo, kurį jos jūreiviai jautė pabėgimo akimirką, kai namai tebebuvo visur, žiburiavo ten tolumoje, ir kai kiekviena klaida, kiekvienas aikštingas sprendimas tąsyk buvo ištrintas.

      Vilos, kurioje kadaise gyveno Tiboras Kalmanas, atstatymas

      „TIBORAS KALMANAS. TIBORO Kalmano vila.“ Šitai Derdis spėjo Zoltanui pasakyt tą naktį, kai juodu savavališkai spruko iš stovyklos, susišnabždėję tarp kitų šauktinių, tokių pat vaikių, tik miegančių, kai kurie jų buvo vos šešiolikos, suvaryti paskutinėmis karo valandomis beviltiškai bandant gelbėti jau žlugusį režimą, jau nugalėtą šalį ir tautą. „Reikia nusigauti į Matiašfeldą, – aiškino Derdis, – ten jo vila. Tiboras Kalmanas duos mums popierius.“ Bet Derdis nubėgo netoli, tik iki kareivinių kampo, iki atplėštos tvoros lentos, išlindo per tvorą, įnirtingai stengdamasis neatsilikti nuo Zoltano, kuris, sakytum, visada bėgdavo greičiau, mikliau laipiojo, įžiūrėjo tamsoj. Zoltanas jau lūkuriavo kitoj griovio pusėje pasislėpęs krūmokšniuose, kai riktelėjo sargybinis, pirmą kartą pokštelėjo kulkos, ir Derdis parkritęs ėmė spiegti: „Koja! Mane pašovė! Zoli, padėk man“, – o Zoltanas atsisukęs dirstelėjo į draugą, svarstydamas, kokia tikimybė, kad spės prie jo pribėgti, kiek Derdis pajėgs šlubčioti pašauta koja, ar pavyks abiem prasmukti pro sargybinius. Juos sučiups, apkaltins dezertyravimu ir abiem skirs mirties bausmę. Tuomet Zoltanas pasuko ton pusėn, kur buvo susiruošęs, o toldamas Derdžio riksmus girdėjo vis menkiau.

      Buvo 1944-ųjų gruodžio pabaiga, ir tą naktį, sprukdamas iš laikinos stovyklavietės ir paskirstymo kiemo, bėgdamas ir nesustodamas dar ilgai po to, kai karo policininkai, nenorėdami rizikuoti gyvybe, paliovė sekti jo pėdomis į rytus, Zoltanas suvokė, kad jokių vilčių nebeliko, – priešais stumiasi СКАЧАТЬ