Apgultis 13. Tamas Dobozy

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ skylės – ne nuo sviedinių, o nuo liūto dantų.

      – Matyt, liūtas nusilpęs, – tarė Šandoras, stengdamasis prisilaikyti pats. – Kitaip juk nusitemptų tuos griaučius į savo irštvą ir suėstų.

      – O gal toks sotus, kad nė nesivargina, – atsakė Josefas, pavydėdamas liūtui dantų.

      Pabudęs naktį Josefas nė neatsigręždavo į Šandoro gultą – žinodavo, kad tas tuščias. Pašokdavo iš miego kasnakt, ir kiekvieną naktį Šandoras būdavo išėjęs. Iš pradžių Josefas manė, gal tai somnambulo klajonės, bet kai apie tai užsimindavo, Šandoras tik nusijuokdavo ir atsakydavo ėjęs „parūpinti arklių“. Ir veik nieko daugiau jis neaiškindavo, bet, tiesą sakant, Josefui jau ir pačiam vargiai kilo noras ką nors kalbėti, o jei ir bandydavo, rišliai suregzti mintį sekėsi vis sunkiau.

      – Mano kareiviai pasakojo, kad Šandoras su jais susitinka, – tarė Zamercevas. – Kad kviesdavo juos liūto medžioklėn metro tuneliuose.

      – Ten galėjai sutalpint kaimenę arklių, – linktelėjo Josefas. – Tik labai tamsu. O kareiviai beveik visada girti. Kulkos taip ir skraidydavo po tunelius.

      – Na, aišku, liūtą galima pašerti ir tokiu būdu, – tarė Zamercevas. – Tu apie tai žinojai. Gal net padėjai Šandorui?

      Ne, Josefas papurtė galvą, tačiau netrukus linktelėjo, esą taip, o paskui liovėsi, nesuprasdamas, kam ar ką jis padėjo, tik jau Šandorui – tikrai ne. Zamercevas klysta manydamas, kad Šandoras šėrė liūtą, nes kaip tik taip iš pradžių įsivaizdavo ir Josefas, tarsi liūtas ir Šandoras būtų dvi atskiros būtybės. Tačiau verčiau jau lai Zamercevas galvoja taip, nei suvokia tiesą, kurią žino Josefas, – apie transformaciją, kurios liudininku tapo tądien, kai nunešė Šandorą prie metro įėjimo, vieno iš tų dar nesubombarduotų, neužverstų griuvėsiais ar taip paženklintų ten įsikūrusio liūto, kad net žmonės juto pavojų. Jis kūnu prigludo prie durų, – tai buvo senas tarnybinis įėjimas, naudojamas inžinierių ir metro darbuotojų, pakankamo pločio nedideliam automobiliui įvažiuoti, uždarytas gofruotojo metalo durimis, – įsivaizduodamas tą šiurpią metamorfozę.

      Paaiškėjo, kad Zamercevą, skirtingai nuo kitų karių, ne taip lengva įvilioti į tas pačias pinkles. Jis pasiuntė žmogų atnešti jam senos Franso Jošefo metro linijos žemėlapio. Kol atnešė brėžinius, nebyliai žvelgė į Josefą, o tada paskleidė juos ant rašomojo stalo ir ėmė žymėti kelius, vedančius į metro ir iš jo, visai nekreipdamas dėmesio į tą tarnybinį įėjimą, apie kurį jam užsiminė Josefas. Tarsi Zamercevas būtų žinojęs, manė Josefas, tarsi būtų įžvelgęs tuos trūkstamus istorijos gabalėlius, kuriuos Josefas nutylėjo, ir net dabar žemėlapyje vadovavosi tuo, ko praėjusią naktį Josefas jam nepasakojo: kaip Šandoras prišliaužė ir sušnibždėjo jam, kad sunku gauti liūtui arklių, kaip jis nusilpo, nors Josefas draugo balse girdėjo tokį alkį, kad Šandoras būtų prarijęs jį čia pat, šią akimirką, jei tik būtų pakakę jėgų, jei būtų buvęs tikras, jog pajėgs įveikti draugą.

      – Vienas aš to negaliu padaryti, – sumurmėjo Šandoras, – nepaeinu.

      Kai Josefas paklausė, ar jų draugystė jam jau nieko nereiškianti, Šandoras pasitrynė tą kaukolės vietą, kur būta skruostų, ir sumurmėjo kažką apie „pasklidusias kalbas“, kad „kareiviai vengia“, tada pritilo ir nusišypsojo šiurpia šypsena – be lūpų, tik dantimis.

      – Kaip tik dėl to, kad esu tavo draugas, prašau tave tai padaryti. Tai daugiausia, ką galėtų padaryti draugas, – tarė nusijuokdamas nelaimėlio juoku.

      Josefas dirstelėjo į bičiulį, nusisuko nuo jo į sieną, apglėbė save, lyg bandydamas apmalšinti tuščią skrandį, atsitverti nuo šio nesibaigiančio apgulties kliedesio, nuolatinės baimės, nuobodulio, nepertraukiamo laukimo, lėtos prieraišumo erozijos, nuo visų tų dalykų, kurių jis jau nebepadarys.

      – Miestas sunaikintas, – tarė jis, netrokšdamas daryti to, ko prašė Šandoras, nenorėdamas apie tai nė kalbėti, nes jam pasirodė, kad dabar draugo balse išgirdo ir kitokią užuominą, dar baisesnę už tai, ką tas iškart išsakė žodžiais. – Žmonės miršta, badauja, – tęsė jis, – sovietai siaubia, medžioja, prievartauja, o tu eini iš proto dėl liūto. Velniop tą liūtą, – tarė Josefas, – velniop viską, – apsivertė ant gulto, kilstelėdamas sluoksnius plastikinių maišų ir brezento, kuriais klojėjo.

      Tačiau Šandoras vėl jį paragino, ir kai Josefas suirzęs sudejavo ir pasisuko, išvydo, kad bičiulis jau pusiau atsimainęs, galva ir kaklas apžėlę plaukais, nagai daug ilgesni už Josefo, purvinesni, kad po jais įstrigę arklių ir žmonių odos, mėsos ir dar kažko, kad iš bado, dėl žaizdų ir traumų šis tegali šliaužti keturiomis.

      – Man tavęs reikia, – suriaumojo Šandoras, bet tuo metu jau buvo toks išsekęs, kad pasigirdo tik kosėjimas, lyg balso stygos gerklėje būtų per smarkiai atsipalaidavusios ar susidėvėjusios per triukšmą, o prabilti garsiau nei inkštimu jam prireikė paskutinių jėgų.

      Manęs reikia?– stebėjosi Josefas, pakildamas nuo gulto ir prisitraukdamas Šandoro galvą prie krūtinės. – Tu nežinai, ko tau reikia, – galvojo jis, tarsi Šandoro viduje priešingu ritmu būtų plakęs vienas pulsas ir kitas, degę du troškimai, plėšiantys jį į skirtingas šalis. Josefas jį šitaip mažumėlę palaikė, oda jusdamas ritmingą bičiulio vokų plazdėjimą, prisimindamas, kaip Šandoras puolė iš zoologijos sodo paskui Gergėjų ir Žuži, kaip stengėsi pakelti jų susmukusius kūnus, kaip dažnai rasdavo jį pritūpusį prie vieno ar kito negyvo gyvūno narvo, tarsi kilstelėdamas sparną, leteną ar koją galėtų juos atgaivinti. Kartą Josefas matė, kaip Šandoras iš tiesų užsimetė ant savęs žvėrį lyg drabužį ir tarsi tapo juo, atsikratęs žmogiškumo. Bet Šandoras jau tolo priešinga kryptimi, bandydamas bent sąmonėje išlaikyti suvokimą to, kas jis yra, kas buvo, kas jam svarbu.

      – Klausyk, Šandorai, – sumurmėjo Josefas, išsigandęs tų permainų bičiulio kūne, tų spazmų, kurie tampė vis dar globiamą draugo kūną. – Privalai susiimti, – prašė jis, – apgultis juk netruks amžinai.

      Tačiau Šandoras jau buvo anapus laukimo, Josefas tai žinojo, jis jau peržengė atmintį to, kas įvyko, kas dar įvyks. Tai, ko jam tikrai reikėjo, ko jis troško, jau buvo nesusiję su Josefu, nes ir Josefas Šandorui ėmė nykti, byrėti ir lietis į bendrą karo paveikslą, irti sykiu su sostine ir zoologijos sodu, su padvėsusiais gyvūnais, o kad Šandoras suvoktų išnykęs ir pats, jam trūko šio vieno, paskutinio veiksmo, šios paskutinės paslaugos. Tačiau Josefui visa dar buvo kitaip, dar vis kitaip, nes būdamas šalimais Šandoras padėjo jam laikytis, tarsi jų draugystės galia, juos susiejusi istorija, tie charakterio bruožai, už kuriuos Šandoras jį mylėjo, padėjo Josefui atkurti pačiam save. Jis žvelgė į Šandorą ir matė, kuo karas pavertė draugystę tuomet, kai jau buvo sudorojęs visa kita, – atjautą, išmintį, savivoką, ištikimybę, prielankumą ir meilę, – visas tas kliūtis išlikti, visokiausius dalykus, kurie trukdė užmiršti, kas esi. Kaip tik todėl Josefas ir pavydėjo Šandorui, nes šis užmiršo jį, kaip užmiršo ir tai, kad kareiviai, kuriuos šerdavo liūtui, buvo žmonės, kad kūnai, kuriais mito paukščiai, buvo moterų ir vaikų, kad dar buvo ir jo paties, ir kitų žmonių gyvenimas, kurį galbūt verta išsaugoti.

      Kai pagaliau tą naktį pakilo su Šandoru, laikydamas šį ant rankų kaip vaiką, Josefas abejojo, ar įstengs padaryti, ko prašė bičiulis, nes vis dar kabinosi į draugo atminimą, dar nenorėjo su juo atsisveikinti, – tai padarys СКАЧАТЬ