Pirkiniai išsimokėtinai. Antanas Šileika

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ dėdė. – Kaip dienelė?

      Jos rūstus veidas šiek tiek sušvelnėjo.

      – Kojos mane tuoj pribaigs, jeigu norite žinoti tiesą.

      – Diena jau baigiasi. Prašome duoti berniukams po svarą saldainių. O jūs išsirinkite, kokius mėgstate.

      Atsistojęs už mūsų dėdė luktelėjo, kol priėmėme nelengvą sprendimą, sumokėjo ir lengvai mostelėjęs pirštu atsisveikino su moteriške.

      Ji nusišypsojo.

      – Kur išmokai kalbėti angliškai? – paklausė Džeris automobilyje. Laikėmės įsitvėrę savo saldainių maišelių, bijodami juos atidaryti – dar niekada nebuvome turėję tiek skanėstų. Dabar mes vėl kalbėjomės savo kalba.

      – Kai buvau studentas, mokiausi vokiečių ir prancūzų kalbos, – pasakė mano dėdė, – o kai moki šias dvi kalbas, išmokti anglų kalbos nesunku. Reikia tik sumaišyti vokiškus ir prancūziškus žodžius, įplakti į mišinį šiek tiek absurdo, keistos rašybos ir anglų kalba einasi kaip iš pypkės.

      Kai grįžome namo, suaugusieji valgė, rūkė ir gėrė iki pat vėlyvo vakaro. Kai apie devintą sutemo, tėvas ėmė kalbėti vis garsiau ir garsiau, o jo veidas dar labiau įraudo. Jie kalbėjosi apie prieškario laikų politiką, apie besiartinantį Rusijos ir Amerikos karą. Apie pusę dešimtos tėvas pakilo nuo stalo ir išėjo. Motina su dėde ir teta šnekučiavosi toliau. Po valandos tėvas sugrįžo prie stalo, bet nesisėdo. Jis mūvėjo trumpikes ir vilkėjo apatiniais marškiniais su didelėmis iškirptėmis prie pažastų. Atrodė apstulbęs.

      – Ką, jūs vis dar sėdite? – pasipiktino tėvas.

      – Grįžk į lovą arba apsirenk ką nors, – pasakė motina.

      – Kas jūs per girtuokliai, sėdite iki paryčių. Marš visi į lovą!

      Mudu su Džeriu puikiai žinojome, ką toks jo balsas reiškia. Jis vėl ima vadžias į rankas, kaip beprotis, mėginantis vadovauti skęstančiam laivui.

      – Gražūs apatiniai, – įgėlė teta.

      – Pasakiau – marš miegoti! Neleisiu paversti savo namų girtuoklių irštva.

      Bijojau dėl tetos. Žinojau, jeigu ji suerzins tėvą, šis ims siautėti dar labiau.

      – Tučtuojau grįžk į lovą! – aštriai rėžė dėdė. – Girdėjai, ką pasakiau. Į lovą! Ir kad daugiau nė žodžio negirdėčiau iš tavo juokingos srėbtuvės.

      Tėvas susvyravo, tarytum būtų patyręs smūgį.

      – Į lovą! – pakartojo dėdė ir tėvas apsisukęs ant kulnų per tamsią virtuvę nukėblino į savo miegamąjį.

      Mudu su Džeriu susižvalgėme apimti baimingo susižavėjimo.

      Savo naujajame miegamajame abu turėjome atskiras lovas ir norėdami pasikalbėti privalėjome šnabždėtis, nes jeigu tėvas išgirsdavo besišnekant, įsiverždavo į kambarį ir sukeldavo audrą. Kartą jis pričiupo Džerį su žibintuvėliu rankose po antklode skaitant knygą ir pagautas įtūžio sviedė žibintuvėlį per kambarį taip, kad sudaužė dengiamąjį stiklą ir lempą. Džeris pasakė, kad jis kvailys, nes pakeisti lempą pigiau negu baterijas, o dengiamajo stiklo apskritai nereikėjo.

      – Jis davė pylos Seniui, – pasakiau aš.

      – Jo. Kai kyla stumdymasis, vyresnysis brolis visada laimi.

      – O tu sakei, kad jis bus toks pat kaip Senis.

      – Ne-e. Senis turbūt buvo įsūnytas, o gal jį augino vilkai, suradę laukuose, kai buvo mažas.

      – Norėčiau išvažiuoti kartu su jais.

      – Jis turi dvi dukteris. Norėtum gyventi su mergaitėmis?

      – Kaip nors įprasčiau.

      – Tau patiktų. Galėtum matuotis jų nailonines kojines.

      Nors tamsiame kambaryje nieko nemačiau, sviedžiau į jo pusę pagalvę.

      – Puiku. Dabar turiu dvi pagalves, – nusišaipė Džeris.

      Gulėdami tamsoje mudu girdėjome juos besikalbant valgomajame. Tėvas gretimame kambaryje garsiai ir nutrūkstamai knarkė, kartkartėmis kažką sumurmėdamas per miegus, tarytum būtų žinojęs, kad apie jį kalba.

      Džeris pakirdo pirmas, įėjęs į virtuvę užklupau jį beplaunantį nuo lūpų „Napoleono“ torto trupinius.

      – Ar pakvaišai? Juk reikės priimti Komuniją.

      – Užsičiaupk.

      Jis nusiplovė trupinius nuo veido kaip tik tuo laiku, kai tėvas įėjo į virtuvę. Jo plaukai stirksojo kuokštais, akys buvo apsiblaususios, jis vis dar vilkėjo trumpikėmis ir apatiniais marškinėliais. Tėvas mums linktelėjo, nusiprausė veidą, palygino ranka plaukus ir patraukė laiptų link.

      – Tėti, – perspėjo Džeris, – prieš eidamas bent jau apsivilktum.

      – Jie šeimos nariai, – atsakė tėvas. – Koks jiems skirtumas?

      Jis sunkiai, tarytum Frankenšteino pabaisa, užkopė aukštyn. Girdėjome, kaip jis stabtelėjo ir sustojo tarpdury be durų.

      – Ei, ar yra kas gyvas?

      Atsistoję laiptų apačioje mudu su Džeriu viską girdėjome. Viršutiniame aukšte beveik nebuvo baldų, todėl garsas atsimušdavo į tuščias sienas. Girdėjome, kaip sugirgždėjo spyruoklės, kai tėvas atsisėdo ant lovos krašto.

      – Kiek valandų? – paklausė dėdė.

      – Pusė aštuonių, – pasakė teta.

      – Maniau, kad jis iš to bus išaugęs.

      – Jis niekada nesikeičia, kad ir kokiame žemyne gyventų.

      – Gana filosofuoti, – suriaumojo tėvas. – Kelkitės ir renkitės. Devintą turime būti bažnyčioje.

      – Kodėl einate į ankstyvas mišias? – nusistebėjo teta.

      – Nes mums reikia priimti Komuniją, ir aš išalkstu, jeigu einame vėliau.

      – Jeigu jau taip nori, nueisiu į mišias, – bandė išsisukti dėdė, – bet Komunijos nepriimsiu.

      – Privalai, – nenusileido tėvas. – Pagalvok apie tuos du berniukus apačioje. Tu jiems patinki. Jie žavisi tavimi ir jeigu tu nepriimsi Komunijos, jie dėl tavo kaltės degs pragare.

      – Liaukis kvailioti su tais savo prietarais. Kalbi kaip žmogus iš praėjusio šimtmečio.

      – Nesiginčysiu su tavim, – pasakė tėvas. – Sekmadieniais nesiginčiju. Tik padaryk taip, kaip prašau, dėl berniukų.

СКАЧАТЬ