Pirkiniai išsimokėtinai. Antanas Šileika

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ susirūpinęs pažvelgiau į motiną ir tėvą, bet pamatęs, kad jie abu šypsosi, nuplėšiau celofano plėvelę ir atidariau pakelį. Šokoladinės cigaretės. Mudu su Džeriu įsikišome jas į burną ir visi nuėjome į vidų.

      Svečių atvykimas visuomet naudingas įvairiais požiūriais. Tik jiems apsilankius namuose būdavo imbierinio alaus, kartu su rugine degtine pilstomo į aukštas taures, kurias moterys ilgai sukiodavo tarp pirštų siurbčiodamos, o vyrai ištuštindavo vienu mauku. Moterys būdavo kilniaširdės ir leisdavo mums jo įsipilti, nors kai kurios buvo įsitikinusios, kad ledo kubeliai nesveika gerklei – kartą viena motinos draugė savo raudonai dažytais nagais net išgraibė tuos kubelius iš mano stiklinės. „Miksas“, kaip suaugusieji vadindavo visus putojančius gėrimus, kuriais skiesdavo viskį ar degtinę, teikdavo dvigubos naudos, nes kitą dieną, kol jie vaduodavosi pagiriomis, mes galėdavome slapčia nukniaukti keletą tuščių butelių ir nunešti juos į supirktuvę.

      Vyrai buvo ne tokie prognozuojami kaip moterys. Jie galėjo dovanų atnešti saliamio arba dėžutę šokoladinių saldainių, vyšnių šokolado apvalkale, kuriuos perkandus mums ant rankų pasipildavo lipnus skystis. Kvailieji, mudviejų su Džeriu požiūriu, atnešdavo gėlių. Įkaušę gėrovai po vakarienės kartais duodavo pinigų ledams arba nusiųsdavo nupirkti cigarečių ir leisdavo pasilikti grąžą. Tačiau dauguma vyrų apskritai mus ignoruodavo, nepaisydami mūsų nuopelnų, nepastebėdami, kaip trokštame sulaukti dovanų. Jie pasakodavo ilgas ir nuobodžias istorijas apie nuotykius su Raudonąja armija arba susidūrimus su nacių darbo batalionais, kurie šukuodavo pabėgėlių kolonas, ieškodami tvirtų vyrų ir moterų kasti įtvirtinimams prieš rusus. Padauginę vyrai kumščiais trankydavo stalą, rodydami, kaip jie pasiilgo savo paliktų šeimų, arba siutinamai išsamiai pasakodavo apie pabėgėlių stovyklų kasdienybę ir alkį, kurį teko kęsti, kol atvyko britai ar amerikiečiai. Negana to, kad istorijos buvo nuobodžios, kartais, kuriam nors vyrui padauginus alkoholio, šiam atgimdavo prisiminimai ir jis imdavo verkti. Mudu su Džeriu tokius verksnius niekindavome iš visos širdies. Kas mums darbo, kodėl suaugusieji liūdi ar ko ilgisi, jeigu jie nemato, ko trokšta vaikai, sėdintys prie to paties stalo?

      Tačiau dėdė ir teta buvo nepaprasti svečiai.

      Tėvas ėmė vedžioti juos po namus, rodydamas, kaip įrengė kambarius. Teta, ėjusi šalia manęs, švelniai uždėjo man ant peties ranką, o aš nedrįsau į ją pažvelgti, bijodamas, kad ji ją patrauks. Visos moterys kvepėjo pudra, plaukų laku ir kvepalais, tačiau nuo tetos sklido ypatingas kvapas. Jis buvo stiprus, bet nepagaunamas, todėl nenorėjau nuo jos atsitraukti. Ji šiek tiek kvepėjo citrusiniais vaisiais, tarytum būtų važiavusi per apelsinmedžių giraitę atvirame automobilyje, taip pat dūmais, tarytum būtų praleidusi naktį džiazo kavinėje, kur juodaodžiai savo „dūdomis“ skleidžia keistus garsus, nieko nesakančius apie mūsų gyvenimą Kanadoje ar mūsų tėvų gyvenimą Europoje.

      Teta nesijuokė iš nevykusių tėvo pokštų ir vaikščiojo po kambarius taip, tarytum panorėjusi pati būtų galėjusi įsigyti tokį namą. Jos klubai lingavo smarkiau negu kanadiečių moterų klubai. Ji buvo pakėlusi savo vualį, kai mus visus bučiavo, bet, prasidėjus namo apžiūrai, vėl jį nuleido. Nedrįsau pažvelgti jai tiesiai į veidą, bet vis tiek vogčiomis žvilgčiojau, ir ji atrodė kur kas jaunesnė negu visos mano iki tol matytos motinos. Teta tikriausiai buvo viena iš tų laimingų moterų, kurios dirba įstaigose. Ji negamino valgio, netvarkė namų ir dirbo ne prie konvejerio, o kokioje nors švarioje vietoje, kur visą dieną sėdėdavo prie rašomojo stalo, atsiliepdavo telefonu ir gaudavo už tai pinigų.

      Kai užbaigę ekskursiją nusileidome į pirmąjį aukštą, teta pakėlė savo skrybėlės vualį ir prisegė jį, o aš, paėmęs tėvo degtukus, pridegiau jai pirmąją iš daugelio kitų „Parliament“ cigarečių, kurias ji surūkė mūsų namuose. Tetos apžavai paveikė net Tomą – jis prišliaužė prie jos grindimis ir plekšnojo per koją tol, kol ši nepasisodino jo ant kelių. Tomas pačiupo tinklelį nuo jos skrybėlės ir vėl užtraukė jį jai ant veido. Kaip vaikas prieš Dievą, jis neturėjo jokios baimės, tik spoksojo į tetos veidą, sudėjęs lūpas mažytės „o“ raidės forma.

      Džeris nepaliaujamai tauškė tol, kol tėvas liepė jam užsičiaupti. Tada, kaip įprasta, paniuro, bet neilgam, nes irgi buvo jos apžavėtas. Suaugusieji kalbėjo be paliovos ir kartais girdėjau žodžius, pasakytus mūsų kalba, bet su angliška šaknimi, tokius kaip „Zingeris“, „Fordas“ ar „Vestinghauzas“. Kartais tik sėdėjau ir žiūrėjau į dėdę ir tetą, kaip jie gestikuliuoja – ne taip gyvai kaip buvo įprasta mūsų pažįstamiems europiečiams, tačiau tvirtesniais ir labiau pasitikinčiais judesiais, palyginti su vangiu kanadiečių mojavimu plaštakomis. Dėdė iš Amerikos atvežė konjako butelį ir parodė tėvui, kaip padaryti „nikolašką“ – įdėti keletą grūdelių cukraus, ant citrinos užberti kavos, o paskui vienu mauku išgėrus konjaką ja užkąsti.

      Kai teta nuėjo į tualetą, palaukiau jos laiptų apačioje, kad galėtume akimirką pabūti vienu du, kai ji sugrįš. Išgirdau, kaip užbaigusi savo reikalus ji bando atidaryti užstrigusias duris.

      Akimirksniu atsidūriau laiptų viršuje.

      – Durys kartais užstringa, – pasakiau. – Traukdama truputį jas kilstelėkite.

      Girdėjau, kaip ji plūkiasi, bandydama išsivaduoti, tačiau durys nepasidavė.

      – Atsitraukite, – pasakiau.

      Tada pasukau rankeną, kiek galėdamas kilstelėjau duris ir visu svoriu jas stumtelėjau. Kurį laiką jos nepasidavė, bet paskui atsilaisvino iš įtvirtintų rėmų ir iškrito fanera. Durys atsidarė ir aš įskridau į tetos glėbį. Ji pagavo mane abiem rankom, prispaudė prie krūtinės ir ėmė juoktis. Jaučiau vidinį jos kūno alsavimą.

      – Mano didvyris, – pasakė ji kvatodama ir atstūmė mane per ištiestos rankos atstumą. – Mano didvyris, – vėl pasakė ji ir nusivedė mane į savo miegamąjį. Paleidusi mano ranką, ji išėmė iš piniginės amerikietišką dolerį ir įdėjo man į delną.

      – Tėvas baisiausiai pyks dėl tų durų.

      – Niekis, – nuramino truktelėdama pečiais. – Pasakysiu, kad aš jas sulaužiau.

      Buvau pasiryžęs dėl jos eiti nors ir į pragarą.

      Po pietų dėdė nusivedė mudu su Džeriu į savo automobilį. Sėdėjome jame tiesiai, pasitempę, kad visi vaikai gatvėje matytų, kaip mums pasisekė.

      – Kiek jis turi arklio jėgų? – paklausė Džeris.

      – Nesu tikras.

      – Turėtų būti apie du šimtus. Tik paklausyk, kaip urzgia. Aštuoni cilindrai ar šeši?

      – Šeši.

      – Kol kas ir tiek neblogai. Tačiau kitą automobilį galėtum pirkti aštuonių cilindrų.

      – Šešių užtenka, – pasakiau.

      – Užsičiaupk, – nutraukė mane Džeris. – Nematai, kad kalbuosi su dėde?

      Kai tik išlipome iš automobilio, dėdė ėmė kalbėti angliškai. Džeris mirktelėjo man, įvertindamas jo kalbinį subtilumą. Viešose vietose kalbėdavome angliškai. Visi kartu nuėjome į parduotuvę „Pas Kresgę“. Įėjęs į parduotuvę, dėdė kurį laiką pastovėjo ant blankių medinių grindų, bandydamas susivokti aplinkoje.

      – Eime, СКАЧАТЬ