Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina. Magnus Linton

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ duria nykščiu į laivą ir žėrinčią medieną.

      – Nelegalu, – sako, – čia viskas nelegalu.

      Skamba, lyg mėgintų paguosti save ir vėl nesulaukus „stebuklingojo laimikio“. Lyg norėtų pasakyti, kad gyvena pakankamai sąžiningai, palyginti su visais kitais, kurių laivai kursuoja pirmyn ir atgal šia pakrante. Jis toliau pasakoja istorijas apie kokainą ir kaimo žmones, tarsi bandydamas įrodyti, kad staigus praturtėjimas negarantuoja amžinos laimės. Šiandien Ivanas – pajuokos objektas, o kuo daugiau pinigų pavyksta uždirbti Leopoldui, tuo labiau jį atstumia miestelio gyventojai, ir taip su visais. Išskyrus Lucho. Jam sekasi gerai.

      Kanoja vis dar iki pusės pilna kruvino dumblo, Leo atsisėda ir vėl ima semti. Jis gaižus lyg rūgščios vynuogės, tačiau viskas, ką sako, turi rimtą pagrindą: Čoko labai pasikeitė. Daug žmonių net drįstų pasakyti: buvo sugadintas, tačiau tai nesusiję su kartais pasitaikančiu baltuoju laimikiu, kuris per naktį žvejus paverčia turtuoliais arba alkoholikais. Taip nutiko dėl čia perkeltos gamybos infrastruktūros – tiek plantacijų, tiek laboratorijų. Tai visiškai nauja.

      Nelegaliai gabenama laivais buvo dar Pablo Escobaro laikais (nors ir mažesniais mastais), tačiau dabar piktas socialinis ir politinis vėžys, paskleidęs karą vargingiausiuose Kolumbijos kampeliuose, įsišaknijo ir čia. Vos prieš aštuonerius metus Čoko nebuvo nė vienos plantacijos. Dabar jos visur.

      Čoko yra paskutinė dalis pasakojimo, kaip didžiuma viso pasaulio kokaino produkcijos – nuo auginimo iki gamybos ir eksporto – susikoncentravo vienoje valstybėje. Istorija prasideda provincijoje, kurios vaidmuo buvo bene reikšmingiausias tiek gaminant kokainą, tiek ir kovojant su šiuo narkotiku, – Putumajuje. Pasakojimas daugiasluoksnis: apie tai, kaip kokos auginimas tapo galingiausiu partizanų ginklu, kaip žlugo JAV paskelbtas karas prieš narkotikus ir galiausiai – kaip baltieji milteliai tapo vienos didžiausių visų laikų pabėgėlių katastrofos varomąja jėga.

      Leo leidžia bangoms nešti kanoją į krantą. Grįžta dešimtą valandą vakaro. Jo kasdienis darbas baigtas, atėjo laikas pažiūrėti, ką rodo televizija, atsikimšti alaus ir paplepėti. Jei būtų milijonierius, tikriausiai darytų lygiai tą patį. Leo apverčia valtį, iš jos išbėga likęs kruvinas vanduo. Pasako du sakinius ir lieka neaišku, ar kalba apie šios dienos laimikį, ar apie savo gyvenimą, šiaip ar taip, jis pareiškia, kad jo šeima gali likti gyventi čia. Vis mažiau ir mažiau žmonių gali taip pasakyti. Kartu su narkotikais atsirado ir problema: pelnas yra individualizuojamas, o išlaidos – kolektyvinės. Žmonės jau žino, kad su šia industrija visuomet susijęs ir smurtas, partizanai, korupcija, žudynės, gamtos nuskurdinimas, o jūroje plaukiojantį statinių derlių su savo motorinėmis valtimis nuima tokie vyrukai kaip Lucho. Ir vis dėlto tiek Leo, tiek Lucho moka beveik vienodą kainą. Ilgametės Čoko kolektyvizmo tradicijos buvo sužlugdytos, ir dabar po lygiai dalijama jau tik kančia.

      Leo sako, kad iki pagaudamas savo „stebuklingąjį laimikį“ jis bandys „laikytis nuošalyje“. Galvoti apie savo šeimos, o ne visuomenės poreikius.

      – Man sekasi normaliai. Kol pagaunu žuvų.

      MANGO MEDŽIUOSE žaidžia trys beždžionės. Kai Edgaras įjungia žoliapjovę, plieno mėlynumo dūmų debesis iššauna iš variklio. Jo sūnus tuoj pat padeda į šoną žaislinę mašinėlę, o dukra pasislepia už statinės. Tėtis pradeda darbą.

      – Šiandien turiu devynis maišelius. Tai trys šimtai gramų.

      Jis apsižergia krūvą kokos lapų ir įstumia į ją žoliapjovę. Mašina smulkiai pjausto ratu besisukančius lapus, vos po penkiolikos minučių krūva tampa daugiau nei perpus mažesnė. Lapų smulkinti nebūtina, tačiau taip sutaupoma vietos.

      Laboratorija, įsikūrusi vos per ištiestą ranką nuo lūšnelės, kurioje gyvena Edgaras ir jo šeima, įrengta visai paprastai – septynių kvadratinių metrų ploto medinės grindys, iškeltos ant stulpų, o pastatas uždengtas plonu skardiniu stogu, apsaugančiu nuo tropinio lietaus. Dar ten stovi keturios aprūdijusios alyvos statinės, šeši kanistrai degalų, trys plastikinės statinės, du maišai rišamosios medžiagos, nedidelis maišelis trąšų ir keletas kibirų su kitomis būtiniausiomis priemonėmis: sieros rūgštimi, natrio hidroksidu ir kalio permanganatu. Vienoje pusėje stovi gofruotosios geležies latakas – svarbiausias laboratorijos įrenginys.

      Šiuo metu ant grindų lyg ką tik nupjautos žolės kalnas guli 111 kilogramų neapdirbtos medžiagos, kuri netrukus virs geidžiamiausiais milteliais pasaulyje.

      – Bus gerai, – sako Edgaras, – dabar vietoj trijų statinių viskas tilps į vieną. Vadinasi, mažiau degalų, mažiau rišamosios medžiagos ir mažiau chemikalų. Dviem trečdaliais mažiau. Taip taupom pinigus.

      Septinta valanda ryto, Edgaras vienas iš šimtų tūkstančių kokos augintojų, paleidusių pjovimo mašinas Andų šlaituose. Pietinėse Kolumbijos provincijose, kaip ir kiekvieną rytą, mažyčiai varikliukai burzgia neraštingų šeimų vyrų ir moterų rankose, jie lieja prakaitą, kad patenkintų nuolat augančią pasaulinę paklausą. Jungtinėse Valstijose paklausa per pastaruosius metus stabilizavosi ar net sumažėjo, tačiau visai kitokie procesai vyksta Europoje, Australijoje, kai kuriose Azijos dalyse, Afrikoje ir labiausiai išsivysčiusiose Lotynų Amerikos šalyse – Čilėje, Argentinoje, Brazilijoje, Peru, Meksikoje ir Kolumbijoje – čia paklausa per paskutinį dešimtmetį smarkiai išaugo.

      Edgaras pakelia lapą, kurį praleido mašina, ir pagarbiai lyg neįkainojamą pašto ženklą laiko tarp smiliaus ir nykščio, tada švelniai sulenkia ir perplėšia į dvi dalis.

      – Gerai plyšta. Liečiant turi priminti popierių. Jei minkštas lyg audinys – vadinasi, derlius nuimtas per anksti ir masė nesukietės taip, kaip turėtų. Niekas neperka prasto produkto. Kartą nepavyko sukietinti, todėl teko viską išmesti lauk. Mano šeimai tai buvo finansinės tragedija, nes turėjau sumokėti visiems ūkininkams, iš kurių pirkau lapus, taip pat daug pinigų išleidau chemikalams ir degalams. Tačiau jei gauni subrendusius lapus, sunku būtų ką nors sugadinti. Tai paprastas procesas.

      Edgaras mitologinius kokos krūmo lapus paverčia kokos pasta, tai pirmoji ir daugiausia darbo reikalaujanti, tačiau mažiausiai pelno duodanti kokaino grandinės dalis. Jis parduoda pastą vietiniams pirkėjams, besiglaudžiantiems po partizanų arba sukarintų grupuočių sparnu, o šie perkelia ją į modernesnes laboratorijas – cocinas, dažniausiai įsikūrusias strategiškai patogiose vietose netoliese išėjimo – kur vyksta paskutiniai gamybos proceso etapai. Paskui karteliai transportuoja la mercancía (gėrybes) – tai vienintelis čia vartojamas terminas – šiuolaikinei mafijai, kuri platina naujojoje ir senojoje rinkose.

      Dėl prasidėjusio karo prieš narkotikus regione nebeįmanoma auginti didelių plantacijų, todėl hierarchiją sudaro tinklas, susidedantis iš tūkstančių smulkiųjų augintojų ir gamintojų. Nors Edgaro ir jo kolegų žemiausio lygio darbas yra labai svarbus šioje sistemoje, finansinis narkotikų piramidės pasiskirstymas yra žiaurus. Mažiau nei 1 procentas galutinės kainos atsiduria kokos augintojų kišenėse. 4 procentai keliauja grupėms, susijusioms su miltelių perdirbimu, 20 procentų kontrabandininkams, tačiau didžiausią pelną susišluoja žmonės, kontroliuojantys pardavimus JAV ir Europos rinkose. Būtent čia ir išplaunama daugiausia pinigų: 75 procentai žvėriškos pridėtinės vertės, kurią sukuria kokainas, lieka šalyje, kur produktas parduodamas.

      Norint pagaminti gramą kokaino, reikia 1,2 gramo grynosios kokos pastos, pagal šiandieninę gatvės kainą Europoje ir JAV kasdieninis mažytis Edgaro derlius yra vertas apytiksliai 21 000 JAV dolerių. Jo dviejų dienų uždarbis, atskaičius СКАЧАТЬ