Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina. Magnus Linton

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ stumdama čiauškančią dukrą. Senukas rieda gatve ant dviračio, kukurūzų spragėsių dėžutė pavojingai balansuoja ant vairo. Vyrai, susėdę ant plastikinių kėdžių, išrikiuotų palei šaligatvio kraštą, iš rankų į rankas siunčia mažas brendžio taureles. Garsiakalbiai plyšauja salsos garsais ir oras prisipildo marihuanos kvapo. Penktadienis. Žmonės juokiasi ir linksminasi. Paskutinį kūną jau nutempė, šaligatvį nuvalė.

      Alonso, Javieras ir Deyneris taupo naujam pirkiniui – Llama Martial.38 – ypatingam revolveriui. Nežinia, kam jis bus naudojamas. Galbūt atkeršyti žmogui, lygiai prieš šešis mėnesius čia nužudžiusiam Javiero brolį. Arba Alonso jį panaudos kitai užsakomajai žmogžudystei įvykdyti. O gal Deyneriui jo prireiks naujai suformuotoje vigilante grupėje, kuri savo rajone stengiasi sumažinti nusikalstamumą. Gal visiems šiems dalykams.

      Alonso, samdomas žudikas, dabar valosi akinius, jis šiek tiek pasitraukia į šalį prieš pradėdamas filosofuoti apie specifines sritis, kurias apima jo kompetencija: žmogžudystes ir narkotikus. Daugiausia apie pastaruosius, nors pirmoji dažniausiai visuomet būna antrųjų pasekmė.

      – Čia valdžia priklauso ne žmonėms, o narkotikams. Tai jie nulemia visus priimamus sprendimus ir viešpatauja. Visus karus ir susirėmimus tarp gaujų, lyderių, vaikų, mafijų, miestų, rajonų – viską galima priskirti narkotikams. Kokainas – pagrindinis kaltininkas, tačiau marihuanos vaidmuo taip pat svarbus. Tiesą sakant, santykis yra penkiasdešimt ir penkiasdešimt. Priežastis, kodėl Barrio Antioquia tiek smurto, ta, kad istoriškai šioje miesto dalyje vyksta daugiausia su narkotikais susijusios veiklos. Narkotikai parduodami ties kiekvienu gatvės kampu. Kiekviename užkaboryje ir plyšyje.

      Iš kitapus gatvės esančio balkono blykčioja Kalėdų dekoracijos, gatvėje zuja motoroleriai, taksi automobiliai ir visureigiai. Kartkartėm kas nors atlieka staigų judesį tarp automobilio lango ir pagrindinių pastato durų, bet šiaip narkotikai čia juda nepastebimai, išnyksta maloniame kasdieniame bruzdesyje. 80 procentų vietinių gyvena iš narkotikų, likę 20 sukasi, nes gauna remesas – tai pinigų perlaidos, kurias šeimos nariai siunčia iš JAV ar Europos. Vaistinės, raštinės reikmenų parduotuvės ir barai veikia kaip narkotikų prekybos priedanga, didžioji dauguma narkotikus čia perkančių klientų tiksliai žino, kurio prekeivio jie ieško ir kokia kaina gali įsigyti prekę bet kuriuo metu. Visa prekyba vyksta tyliai.

      Staiga pasirodo du policijos motociklai ir sustoja pačiame sankryžos viduryje. Alonso suprunkščia:

      – Čia nedidelis reidas, ilgai netruks.

      Įprastiniai policijos patikrinimai Barrio Antioquia – tik pareigūnų pastangos pagerinti savo įvaizdį. Alonso paaiškina, kad šie du vyrai žėrinčiomis liemenėmis sustojo viduryje gatvės todėl, kad yra nepatenkinti savo mažu uždarbiu. Šiaip jie tiesiog pravažiuoja ir susirenka kyšius, kurie lyg atlyginimai laukia jų vienoje iš parduotuvių. Tačiau šįvakar kažkas negerai – jie gavo mažiau nei įprastai, todėl suirzo. Motociklai blokuoja kelią ir policininkai puikiai žino: kol jų transporto priemonės stovės viduryje sankryžos lyg švytintys protestuotojų plakatai, narkotikų prekyba nepajudės. Pirkėjai nieko negaus, kol policininkai neišvažiuos. Tai tęsis, iki prekeiviai paskubomis surinks pakankamai pinigų pareigūnams nuraminti.

      Policininkai tiksliai žino, ką daro. Po dešimties minučių jų jau nebėra.

      – Listo. Štai, – sako Javieras.

      Alonso kalėjime praleido trylika metų, buvo nuteistas už devynias žmogžudystes, tačiau prieš dvejus metus jį paleido. Nuo to laiko Alonso tęsia savo smurtinę veiklą. Kitose šalyse jis būtų išskirtinis, tačiau Kolumbijoje per kokaino bumą devintajame dešimtmetyje tokia profesija tapo priimtinu užsiėmimu: jis vienas iš los sicarios – samdomų žudikų.

      Alonso niekada neima mažiau nei cinco – tai 5 milijonai pesų, arba 2500 JAV dolerių. Tiesą sakant, dažnai ir gerokai daugiau. Priklausomai nuo to, kas taikinys, ir visai nesvarbu – kodėl.

      – Motyvai – ne mano rūpestis. Klientas tiesiog pasako, ko jis nori, ir aš tai įvykdau. Neužduodu klausimų. Kaina, vieta, žmogus – tai viskas. Ne ką sudėtingiau, nei užsisakyti restorane. Aš kaip padavėjas: pasakyk, ko nori ir kaip, bet aš niekada nepaklausiu, kodėl tu to nori. Aukos – kaip patiekalai, kainos gali gerokai skirtis. Užsieniečiai brangūs. Mano paskutinė auka buvo amerikietis, už jį pareikalavau septyniasdešimties milijonų pesų.

      Amerikiečio nužudymas yra iš lūpų į lūpas keliaujanti legenda apie smurto labirintus šioje visuomenėje, kur melas, narkotikai, įskundinėjimai, žmogžudystės ir greiti pinigai taip įsipynė į socialinį gyvenimo audinį, kad beveik viskas sukasi aplink juos. Užmezgę romaną amerikietis ir jo kolumbietė meilužė nusprendė atsikratyti sutuoktinio – taip pat kolumbiečio. Alonso pareikalavo 12 milijonų pesų ir atliko užduotį. Kai buvo įvykdyta žmogžudystė, amerikietis buvo išvykęs į Jungtines Valstijas, tad jo meilužė paprašė atsiųsti pinigų sumokėti Alonso, tačiau ji pasakė, kad darbas kainavo 40 milijonų. Gavusi pinigus ji įsidėjo į kišenę 28 milijonus pesų. Sugrįžęs į Medeljiną amerikietis kaipmat suuodė apgaulę ir netrukus viską išsiaiškino. Įvyko didžiulis kivirčas. Moteris paskambino Alonso.

      – Man čia buvo geras sandoris. Gavau ne dvylika, o septyniasdešimt milijonų pesų. Net turint omeny, kad abiem atvejais man dirbo dešimties žmonių komanda, kai padengiau visas išlaidas ir visiems sumokėjau, man liko dvidešimt penki milijonai. Tarp šių darbų buvo dviejų mėnesių tarpas. Paprastai niekada nesiimu daugiau kaip vieno darbo per tris mėnesius.

      Alonso beveik visą gyvenimą praleido tarp Medeljino kriminalinių elementų. Brutaliais Pablo Escobaro laikais jis dar buvo paauglys, tačiau dešimtojo dešimtmečio viduryje įsitraukė į žiaurias kovas prieš Las Milicias Populares – miesto partizanų tinklą, kuris kėsinosi į Medeljino lūšnynų kvartalų kontrolę. Gaujų nusikalstamumas Medeljine buvo dažnas reiškinys nuo pat septintojo dešimtmečio, tačiau iki Escobaro jis nekėlė rimtos grėsmės lūšnynų gyventojams. Viskas pasikeitė devintajame dešimtmetyje, kai gaujų veikla paplito it maras ir tapo pavojinga neturtingoms bendruomenėms ir gyventojams, bandantiems organizuoti infrastruktūrą – pastogę, vandenį, sveikatos apsaugą, mokyklas ir teisėsaugą valstybės pamirštose miesto dalyse. Su keletu partizanų grupių derybos buvo tęsiamos valstybiniu lygiu, buvo sudaryta nauja, progresyvi konstitucija ir įsteigta keletas kairiųjų pažiūrų partijų. Kilo pagrindinis klausimas: ar miesto masės vaidins aktyvų vaidmenį priimant sprendimus dėl šalies ateities, ar neturtingose miesto dalyse klestės banditizmas?

      Esant realiai tokio scenarijaus grėsmei ir trūkstant valdžios įsikišimo, jauni vyrai ir moterys ėmėsi organizuoti vietinius ginkluotuosius būrius kovai su šitokia degeneracija kaimynystėje. Taip buvo stengiamasi užtikrinti saugumą, spręsti ginčus ir suteikti žmonėms bent jau teorinę apsisprendimo galimybę. Naktimis jie patruliavo gatvėse, palaikė tvarką, o dienos metu organizavo sporto renginius. Per pirmąjį etapą iki 1991-ųjų šie ginkluotieji būriai buvo daugiausia nepriklausomi ir stipriai remiami visuomenės, jie greitai augo, nes sugebėjo išlaikyti su kriminaline veikla susijusias gaujas atokiau. Tačiau netrukus kaimų partizanai – Nacionalinė išsivadavimo armija šiauriniuose lūšnynuose ir FARC vakariniuose – perėmė kontrolę, ir Medeljino priemiesčiai ėmė kentėti nuo labiausiai paplitusių demokratijos problemų Kolumbijoje: stambūs politiniai judėjimai dėl sudėtingų istorinių priežasčių tapo vis labiau priklausomi nuo ginklų, dėl to jų populiarumas labai sumenko ir galiausiai jie pasidarė kur kas labiau panašūs į ginkluotas sektas, o ne visuomenės remiamus judėjimus.

      Pasak Alonso, kuris tuo metu buvo stipriai СКАЧАТЬ