Keidošių Onutė. Pietaris Vincas

Чтение книги онлайн.

      – Ką tu kalbi: parėdkas! Pamatytum, net juokai! Sustvėrus grėblį, šluotą į rankas, da niekam nekėlus, jau nuvalė visą kiemą. O gryčiose? Įeiki pažiūrėki!

      – Hm! Tai dėkui Dievui!

      – Užvakar, ar tu žinosi, klausau, stramužija43 Onutė slūginę44: „Et Mariute, girdi, ar švari būsi, ar tu susrutusi45 busi, vis turi dirbti, turi triūstis, tai ar ne geriau švariai būti? Ir pačiai miela ant savęs pažiūrėti ir kiti nė netaria žodžio.

      – Hm! – numykė vėl Keidošius ir išsilygino visos raukšlės ant jo kaktos. Dabar jisai nustojo vieno rūpesčio.

      Mat kaimas yra kaimas ir mėgsta pasirūpinti apie svetimus darbus. Dėl to ir Keidošiaus kaimynai besirūpino darni apie jo dukterį Onutę, nemažai visko prišnekėjo, visados nubaigdami, jog jau Onutė pargrįš namo atpratus suvis nuo namų darbo. Žinomas dalykas, jog tokios šnekos buvo tai aštrus peilis dėl Keidošiaus. Ar grįš tokia, ar grįš šiokia jo duktė, o jau apkalbos gatavos. Tiesa jis užsitikėjo ant savo dukters, bet širdis jo vis ne buvo suvis rami iki paskutinio laiko, iki šnekos su pačia. Vis jam į galvą smelkėsi mislis: „Na, o ką, jeigu žmonės turi teisybę?”. Dabar jisai nusiramino. Tegu sau svietas ir toliau išradinės, ką tik nemanys ant jo dukters, bet jau nors šitai bus ne tiesa, o Dievas duos ir viskas bus gerai; taip sau mislyjo senis Keidošius dabar ir meiliai klausė dukters balsą skambantį namuose. Gyvenimas namuose Keidošiaus, iškreiptas ant tarpo iš senų vėžių, sugrįžo ūmai į jas. Kalbos apie išsilepinimą Onutės išnyko galutinai, akivi kaimynai o ypač kaimynkos pamatė merginą imantis už prasčiausio darbo su giesmėmis ir noru, tartum kokia tam tiesia darbininkė.

      Pasilsio46 laiku o ypatingai šventadieniais Onutė ir dabar nemesdama mokslą į šalį, pasiskaitydavo sau, tai šiokias tokias moksliškas knygas. Ne retai būdavo su broliu sukimba ji į ginčą, iš kurio ant jo tankiausiai su sarmata47 išeidavo, norints tartum ir daugiau mokinosi ir tam tyčia užvestoje mokslinyčioje, kur ir mokytojai gana apšviesti ir lavūs buvo. Bet ne iš šito dyvijosi Keidošius. Jis labau dyvijosi iš to, jog šitie ginčai galėjo kaip kada tarp vaikų Iiktis nepabaigti. Jonas tarpais negalėdamas žodžiais perginti Onutę, bematai būdavo, atvelka knygą, kaipo paramą ir čion atradęs patvirtinimą savo žodžiams jau tartum, gauna viršų, bet štai ir Onutė savo žaru paėmusi kitą knygą, atranda sau pamatus ir paramą.

      Kaip tai galėtų būti? – statė sau ne sykį klausimą Keidošius. – Teisybė viena! Kaip tai gali būti, jog viena knygą sako vieną, o kita suvis ką kitą kalba? – Bet šitas klausimas liko ne išrištas. Onutė kaltino Joną ir jo knygas, Jonas gi Onutę su jos knygomis. Naminių pajėgų dėl išrišimo tokio klausimo buvo per mažai.

      Atėjo šv. Ona, varduvės Onutės. Pagal seną paprotį iš bažnyčios po mišių prigužėjo, privažiavo pilni namai Keidošiaus svečių.

      Suvažiavo giminės, pažįstami, atvažiavo vikarijušas48 pasilsėti po darbų visos dienos, prižadėjo ir prabasčius po mišparų49 atsilankyti. Gaudė namai nuo balsų.

      Už stalo svetlyčioje sėdėjo Keidošius ir mylėjo kunigą vikarijušą. Su jaisiais sėdėjo pora studentų: Vincų Vincas ir senio Škerdelniko sūnus – karštas lenkų patriotas, per tai žinomas daugius po vardu Lenkstudečio tarpu studentų universiteto, kuriame abudu buvo.

      – Tai kunigėli ne tik nesigailiu, jog leidau Onutę pas ponią, bet džiaugiuosi. Kaimynai gąsdino, jog atpras ji nuo darbo, jog išdyks. O kaip aš matau, tai ji tik akis praplėšė. Ir ne žinau katras iš jų daugiau pasinaudojo iš mokslo ar Jonas, ar Ona, – kalbėjo paklaustas Keidošius į jaunąjį kunigą.

      – Na, tai matai – linksmai pertarė jį vikaras, – taip pralavinta visur tiks ir vyrą geresnį gaus.

      – Taip! Taip! – Atsiliepė ir abudu studentai beveik vienu sykiu. – Mokslo mumis reikia! Tegul mokinasi.

      – Vieno nesuprantu – traukė toliau Keidošius truputį pamislyjęs – tankiai Jonas su Onute kelia ginčus. Viens sako vieną, kitas kitą ir abudu knygose randa patvirtinimą savo žodžių. Kaip tai dedasi? Ak, viena teisybė?

      – Tai ne gali būti, – atvertė ant šito Vincų Vincas, kad vienoje ir toje pačioje knygoje rastųsi patvirtinimas dėl abiejų….

      – Ne! Ne vienoje! – Jonas randa savo knygose, o Onutė savo.

      – Na, tai matai, jau kitas suvis klausymas. Jono knygos rusiškos, tai jos ir linksta į rūsų pusę. Onutės lenkiškos – parašytos taip, kaip lenkams miela. —

      – O kur gi teisybė?

      – Teisybė, Keidošiau, ar tik ne bus per vidurį.

      – Tai sveikas laikai, jog ir lenkai meluoja? – paklausė, šnairai akimis metęs lenkstudentis.

      – Ar tai da klausti reikia? Man rodos, jog šitą teisybę šiandien ir maži vaikai žino.

      – Kame gi sveikas tą lenkų melą matęs? Ar aritmetikoje paraižytoje lenkiukai, ar geografijoje?

      – Aritmetikoje tiesa melo nėra, bet jau apie geografiją, aš to pasakyti negaliu. Ji mat, lipsto lenkus. Vienok matote, ne apie geografiją ir aritmetiką eina tolidiniai ginčiai ir ne apie šituosius mokslus klausia Keidošius.

      – Na, tiesa! – atsiliepė ir Keidošius ant šito. Ginčijasi Jonas su Onute vis apie istoriją.

      – Taigi matote. O kame, jeigu ne istorijoje, didžiausiai visi apie save meluoja? – pritarė ir vikaras. – Paimkite kokią norite istoriją ar angielską, ar vokišką; visur rasite ne mažai melo.

      – Aš to ne ginu. Aš tai visados sakau, jog rusai meluoja ir meluodami klaidina ir iš kelio veda, – atsiliepė lenkstudentis – Škeredelukutis.

      – Bet ko meluos ponia, mokydama Onutę? Ak, ponia lenkė ir katalikė, į ką gi ji gali versti? Vers ji į katalikus – mes visi katalikai; vers ji į lenkus – mes visi lenkai! Kam gi jai, meldžiamas, meluoti?

      – Gerai! Kaip sveikas dabar čionai šneki – ar lenkiškai, ar lietuviškai?

      – Tegul sau ir lietuviškai, bet tai vistiek!

      – Ne! Pavėlykite! – pertarė Vincų Vincas – paskui žiūrėsime, ar tai vis tiek, o dabar eikime toliau. Kas maištus visus kėlė – ar lenkai, ar lietuviai?

      – Na, žinomas dalykas, jog lenkai, bet tai vis tiek…

      – Pavėlykite! – pertarė vėl Vincas. – Pasakykite man, ar tie maištai buvo mums reikalingi ar naudingi?

      – Ką čion da ir klausinėti, tai tikra dėl mūsų vien buvo prapultis, ir visi mes tiems maištams ir kylant bijojomės ir pakilus nuo jų šalinomės – atsakė Keidošius.

      – Na, ot matai, jau ir ne suvis tiek. Po maištų uždraudė lietuviškas knygas, lenkiškų СКАЧАТЬ