Graiko mylimoji. Мишель Смарт

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ švelniai žalių, pilkai rožinių ir auksinių atspalvių suknelė, papuošta brangakmeniais, spindinčiais lempų šviesoje, buvo be petnešėlių, tvirtai prigludusi prie liemens, o tada pasipūtusi daugybe sluoksnių, krintančių ant visiškai uždengtų kojų.

      Ji atrodė kaip princesė.

      Gal ir buvo princesė.

      Jis įsivaizdavo, kaip svaiginančiai suktųsi toks sijonas šokių aikštelėje…

      Pasitraukęs nuo durų, pro kurias ketino įeiti, jis pasitiko ją, kaip tik pasiekusią apatinę laiptų pakopą.

      Iš arti mergina pasirodė žemesnė, nei jis galvojo, ir dar žavingesnė. Medaus spalvos šviesūs plaukai buvo susukti į elegantišką kuodą virš grakštaus kaklo, papuošto prigludusiu auksiniu vėriniu su brangakmeniais ir prie suknelės derančiomis rožėmis, dailiose ausyse kabojo auskarai.

      Tokios gražios moters jis nebuvo matęs.

      – Atrodote sutrikusi, – tarė jis angliškai.

      Į jį iš po kaukės pažvelgė rugiagėlių mėlynumo akys.

      Putlios širdelės formos lūpos dvejodamos nusišypsojo.

      – Gal reikia parodyti, kur kambarys, kuriame renkasi svečiai? O gal ko laukiate?

      Ant dešinės rankos ji mūvėjo žiedą su deimantu, bet ant kairės nebuvo nieko.

      Moteris aiškiai susidrovėjusi papurtė galvą.

      – Krypties parodyti nereikia ir nieko nelaukiate?

      O gal moteris jo nesupranta? Šiame pasaulyje retai pasitaiko sutikti angliškai nešnekantį žmogų.

      Kai ji galų gale prabilo su aštriu kaip stiklas anglišku akcentu, balsas buvo kimus:

      – Aš nieko nelaukiu.

      Vis geriau.

      Jis ištiesė ranką.

      – Tuomet leiskite jus palydėti, panele…

      – Tabita, – skruostai, kiek jų nedengė kaukė, paraudo. – Mano vardas Tabita.

      Ji vos nesuklykė dėl tokio kvailumo.

      Kodėl prisistatė tikruoju vardu?

      Net į salę nepatekusi atskleidė priedangą. Ir dar pačiam Džianui Basinui!

      Ji turėjo būti Amelija Kaulter, kaip parašyta kvietime, kurį laikė rankoje.

      Reikėjo atsisakyti dosnaus ponios Kaulter pasiūlymo, bet Tabita pasidavė akimirkos įspūdžiui, apsalo nuo suknelės grožio, širdis troško to vienintelio vakaro, tik vieno vakaro laisvės nuo negailestingai sunkaus gyvenimo, slenkančio šveičiant vonias ir tvarkant kambarius.

      Tokioje puotoje, jei tėtis tebebūtų gyvas, ji galėtų viešėti. Būtų čia teisėtai, o ne apgaule.

      Jei Džianas bent įtars, kad ji žemiausio lygio viešbučio darbuotoja, atleis ją akimirksniu.

      Bet, regis, jis neatpažino.

      Kitą vertus, juk nė karto nėra į ją pažiūrėjęs. Ir kodėl turėtų? Jis vien šiame viešbutyje yra įdarbinęs šimtus žmonių. Kambarinės stovi pačiame verslo grandinės gale – beveidė armija, kukliai šmėžuojanti koridoriais ir valanti turtingų svečių kambarius.

      Taip pagalvojusi šiek tiek aprimo, bet širdis suspurdėjo įsikibus į pasiūlytą parankę, paskui ėmė daužytis dar smarkiau.

      Aukštas, juodais šonuose trumpai kirptais, o ant viršugalvio ilgesniais plaukais, Džianas turėjo kiek per ilgą nosį, smailoką smakrą – tokio vyro tradiciniu gražuoliu nepavadintum. Tačiau jis turėjo kažin ką – gal tuos aukštus skruostikaulius, o gal ryškias mėlynas akis, o gal putlią apatinę lūpą, – kas traukė akį.

      Džianas patraukė Tabitos dėmesį iš pirmo žvilgsnio.

      Jo veidas buvo gyvas – tai patvirtino raukšlės ant kaktos ir apie akis.

      Nors ir neįprasto grožio, bet su odiniu fraku ir juoda odine kauke ant veido – maskarado kostiumu – priminė piratą ir buvo triuškinančiai patrauklus.

      – Iš kurios jūs Anglijos dalies? – paklausė jis eidamas koridoriumi.

      – Iš Oksfordšyro, – atsargiai atsakė Tabita.

      – Nuostabi šalis.

      „Labai“, – ilgesingai pagalvojo Tabita. Kai buvo išmesta iš namų, ji vengė visos šalies. Per skaudu buvo galvoti apie viską, ko neteko, ko ilgėjosi.

      Kad ir kaip būtų, ji nusišypsojo, linktelėjo pritardama ir meldė, kad pokalbis pasuktų kita linkme.

      Būtų dar geriau, jei Džianas paspartintų žingsnį. Jiedu ėjo taip lėtai, kad net vėžliukas būtų aplenkęs.

      Tabita suko galvą, kaip pasprukti nuo jo, kol neteko parodyti kvietimo, ant kurio parašytas moters vardas visai ne Tabita.

      Jei iš ponios Kaulters kambario būtų išėjusi minute anksčiau ar vėliau, nebūtų atsitrenkusi į vienintelį žmogų, su kuriuo susitikimo norėjo išvengti.

      – Mokiausi Oksfordo universitete, – tarė jis. – Ir Kiltonhauso pensione, Viltšyro grafystėje. Žinote tokį?

      Jis šnekėjo sklandžia anglų kalba.

      – Žinau.

      Kiltonhausas – viena seniausių mokyklų pasaulyje ir tikrai pati brangiausia. Tik itin turtingi žmonės gali sau leisti ten išsiųsti mokytis savo vaikus. Ten mokėsi kelių jos mokyklos draugių broliai.

      – O kur mokėtės jūs?

      – Bedingdeile.

      Jis nusijuokė sodriu griausmingu juoku, kuris jos ausyse nuskambėjo lyg muzika.

      – Mano pirmoji mergina mokėsi ten, paklausčiau, ar jūs pažįstamos, bet turbūt esate gerokai jaunesnė už mane.

      – Gali būti.

      Jis nusikvatojo dar garsiau.

      – Netuščiažodžiaujate, tiesa?

      – Atleiskite, nenorėjau…

      Jis sustojo, į Tabitą įsmigo ryškiai mėlynos akys.

      – Neatsiprašinėkite. Jei atvirai, pasaulyje, kuriame gyvename, tai reta ir labai patraukli savybė.

      Jis priėjo prie durų į patalpą, kur svečiai laukė, kol bus paskelbta pokylio pradžia. Po akimirkos jai teks ištiesti kvietimą, kad jos vardas būtų patvirtintas svečių sąraše.

      Širdis sudundėjo.

      Reikia dingti.

      Jai tebeieškant СКАЧАТЬ