Išsvajotoji Esmeralda. Майя Блейк

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Raginimai kimiu, miegamojo atmosferai tinkamu balsu, paryškintu garsiakalbių, trikdė, nors Zaidas stengėsi susikaupti.

      Balsas, kurį, mieguistai kimų, jau girdėjo vidurnaktį kitame laido gale. Balsas, kuris bauginamai ir nederamai pažadino vyriškiausią jo kūno dalį.

      – Tėvą, prižiūrimą policijos pareigūnų, aną savaitę du kartus užpuolė kalėjime. Vienas kartas, atsižvelgiant į tai, kad jis patyrė smegenų sukrėtimą, jau blogai. Tačiau šiandien tai pasikartojo. Atleiskite, bet manau, kad du užpuolimai – nepriimtina.

      – Ar norite pasakyti, kad už tai atsakinga valdžia? – paklausė žurnalistė.

      Mergina truktelėjo pečiais, nukreipdama Zaido žvilgsnį nuo veido prie pečių, lengva trumparankovė palaidinė išryškino kaklą.

      – Man paaiškino, kad valdžia čia bene geriausia pasaulyje ir vis dėlto ji nesugeba apsaugoti prižiūrimų žmonių. Be to, man nebus leista pasimatyti su tėvu iki jo teismo arba kol nepasiūlysiu už tai pinigų.

      – Ar iš jūsų prašė kyšio, kad galėtumėte pamatyti tėvą? – žurnalistės akys, išgirdus intriguojančią naujieną, sužibo.

      – Ne taip aiškiai, – kurį laiką mergina ekrane dvejojo, tada vėl truktelėjo pečiais. – Bet nesunku perskaityti tarp eilučių.

* * *

      – Turbūt pirmi įspūdžiai apie Džaharą ne patys geriausi?

      – Švelniai tariant, – merginos lūpos išsikreipė į kandžią šypseną.

      – Jei galėtumėte ką nors perduoti atsakingiems asmenims, ką pasakytumėte?

      – Kad nesu sužavėta, – ji žvelgė tiesiai į objektyvą, akyse švytėjo tikslas. – Ne tik policijos darbu. Čia susirinkę žmonės irgi taip mano. Jei neklystu, žuvis pūva nuo galvos.

      – Ar dėl to, kas nutiko tėvui kalėjime, kaltinate sultoną Al Ameną? – žurnalistė atrodė sunerimusi.

      Mergina dvejojo, putli apatinė lūpa akimirkai dingo už dantų. Tada lūpos susispaudė į tiesią liniją.

      – Akivaizdu, kad sistema veikia blogai. O kadangi jis už viską atsakingas, turbūt norėčiau jo paklausti, ką ketina dėl to daryti, – metė iššūkį ji.

      Zaidas, nebenorėdamas daugiau nieko girdėti, nuspaudė mygtuką. Kaip tik tuo metu suskambo vidinis garsiakalbis.

      – Jūsų šviesybe, atsiprašau, kad tenka visa tai girdėti, – pasigirdo vyriausiojo patarėjo, važiuojančio tuo pačiu automobiliu, balsas. – Susisiekiau su televizijos programos vadovu. Jau imasi priemonių, kad tiesioginė transliacija būtų nutraukta…

      – Nieko panašaus nepadarysi, – rūsčiai pertraukė Zaidas.

      – Bet, jūsų šviesybe, negalime leisti, kad rodytų tokius niekingus vaizdus…

      – Galime ir leisime. Džahare neturi būti ribojama žodžio laisvė. Kiekvienas, kuris bandys tam užkirsti kelią, atsakys tiesiogiai man. Ar aišku?

      – Žinoma, jūsų šviesybe, – klusniai sutiko patarėjas.

      Automobiliui pravažiavus paskutinius protestuotojus, Zaidas dar kartą, tik iš arčiau, pažvelgė į merginą ekrane. Galva aukštai iškelta, skruostus nutvilkiusi saulė išryškino prikaustančias akis linijas. Zaidas sukando dantis vėl pajutęs elektros iškrovą.

      – Ar norite, kad išsiaiškinčiau, kas ji tokia, jūsų šviesybe?

      Ne. Jis tiksliai žino, kas ji.

      Esmeralda Skot.

      Kriminalinio nusikaltėlio, kurį jis pasiruošęs nuteisti ir įkišti už grotų artimiausiomis dienomis, dukra.

      – Nebūtina. Bet tučtuojau pristatykite ją man, – nurodė.

      Padėjęs ragelį, Zaidas paklausė savęs, kas sukėlė tokią apgailėtiną reakciją. Po kelių sekundžių mintį nuvijo šalin.

      Kodėl – nėra taip svarbu. Svarbu tik tai, kad ji šmeižia vis dar trapią tvarką, kurią jis bando atkurti šalyje. Sąžiningumas. Garbė. Atsakomybė.

      Esmeralda Skot privalo atsakyti į kelis klausimus. Išgirdęs atsakymus, Zaidas su malonumu parodys, kur ji suklydo.

* * *

      Kol juodas automobilis tamsintais langais vežė ją nežinoma kryptimi, Esmė kaip pašėlusi bandė nusivalyti prakaituotus delnus į sijoną. Kelis kartus įspėjo save nesileisti užvaldomai baimės. Kol kas sekėsi.

      Gal tai buvo kaip nors susiję su nekaltai atrodančiu priešais sėdinčiu vyru su akiniais, tikinančiu, kad dėl pasirodymo tiesioginiame eteryje ji įgijo teisę pasikalbėti apie tėvą.

      – Kur mes vykstame? – paklausė jau antrą kartą. Esmės galvoje sukosi mintys apie interviu su televizijos žurnaliste.

      – Pamatysite pati, kai po kelių minučių atvažiuosime į vietą, – atsakydamas vyras šaltai nusišypsojo.

      Baimė po truputį augo. Esmė pažvelgė pro langą.

      Pastebėjo, kad kraštovaizdis keitėsi, darėsi vešlesnis, parkai žalesni, akis traukė nuostabūs meno kūriniai. Kažkodėl tai sustiprino nerimą. Nors kondicionierius buvo įjungtas, prakaito lašeliai nusėjo kaklą ir nuriedėjo tarp pečių.

      – Kalėjimo ligoninė, kurioje laikomas tėvas, kitoje miesto pusėje, – Esmė vėl pabandė.

      – Žinau, panele Skot.

      – Neminėjote, iš kur žinote mano vardą, – Esmės kūną pažadino pavojaus signalas. Savo vardą ji pasakė tik žurnalistei.

      – Ne, neminėjau.

      Esmė prasižiojo, norėdama dar paklausti, bet automobilis įsuko į žiedą ir įvažiavo pro milžiniškus dvigubus vartus, išpieštus nuostabiais auksiniais raštais, ir ji iš karto užsičiaupė. Sulėtino greitį, nes vidun juos lydėjo ginkluoti apsaugos darbuotojai.

      – Tai… karališkieji rūmai, – negalėdama nuraminti virpančio balso sumurmėjo Esmė. Prieš akis iškilęs didžiulis mėlynas kupolas galėtų varžytis su Šv. Petro bazilika Romoje.

      – Tikrai, – atsakė vyras.

      Automobilis sustojo prie durų. Tarp menčių srūvantis prakaitas tapo ledinis. Esmė paklaikusiomis iš baimės akimis pažvelgė pro langą.

      Pagaliau viskas paaiškėjo. Ji čia, karališkuosiuose rūmuose. Iškart, kai viešai metė iššūkį karalystės valdovui.

      Brangus Dieve, ką ji padarė?

      – Aš čia dėl to, ką pasakiau apie sultoną per televiziją?

      Dailiai apsirengęs patarnautojas atidarė automobilio dureles ir patarėjas išlipo. Prieš pažvelgdamas į Esmę, pamojo kažkam iš šalies.

      – Ne СКАЧАТЬ