Išsvajotoji Esmeralda. Майя Блейк

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ santykiai toli gražu ne idealūs, bet ar taip stipriai manęs nekenti? – paklausė tėvas po dar vienos pauzės.

      – Ne, taip nėra.

      – Tai atvyksi? – paklausė vildamasis. Balsas skambėjo taip švelniai, kad buvo beveik neįmanoma atsispirti.

      Ji užsimerkė. Priminė sau, kad galiausiai ji sugebėjo atsispirti. Jautėsi gana stipri, kad pasitrauktų. Bet, žinoma, dabar tai nebesvarbu.

      Nesvarbu, kas buvo anksčiau. Džefris Skotas – vienintelis jos artimasis. Negali palikti jo vieno, tikėdamasi, kad žmogus pravarde Budelis pasigailės tėvo.

      – Taip. Aš atvyksiu.

      Ji beveik fiziškai apčiuopė palengvėjimą tėvo balse. Ir jei dar kilo kokių abejonių dėl padaryto sprendimo, dėkingumas viską nuslopino. Galiausiai jiedu atsisveikino.

      Daug nesvarstydama Esmė surinko paieškos laukelyje vardą. Žiūrėdama į vaiskiai rudas Budelio akis, pamiršo, kaip kvėpuoti.

      Žvilgsnyje matoma grėsminga valdžia buvo tik vienas iš daugelio jaudinamai patrauklių vyriausiojo Džaharo karalystės kaltintojo bruožų. Ji jau žinojo, koks šio vyro balsas. Dabar pamatė, kaip tobulai jis tinka prie tvirto vyriško smakro. Lyg išskaptuotas iš granito. Nors buvo nusiskutęs, smakrą vis tiek dengė juodas šešėlis, tvirtą vanagišką nosį rėmino kampuoti skruostikauliai. Veide spindėjo vos įžvelgiama agresija. Neįmanoma atitraukti akių.

      Trumpi juodai mėlyni plaukai ant kaktos vilnijo šviesą atspindinčiomis sruogomis. Riesti antakiai ir ilgos blakstienos tos pačios spalvos. Vis dėlto labiausiai dėmesį kaustė jausminga burna. Nors nuotraukoje lūpos buvo tvirtai suspaustos, Esmė negalėjo atitraukti žvilgsnio, svarstydama, kokios jos būtų šypsantis arba apimtos aistros. Ar jos ir tikrovėje tokios aksominės kaip kompiuterio ekrane?

      Paraginta nerimą keliančių minčių, Esmė paspaudė kitą nuotrauką. Atsivėrė dar daugiau kerinčių vaizdų. Platūs pečiai ir tvirtas kaklas beveik susiliejo po aptemptu tamsiu kostiumu, švariais marškiniais ir tvarkingai surištu kaklaraiščiu. Ilgos rankos ir pražergtos tvirtos kojos tobulai įrėmino figūrą.

      Vyras stovėjo prie nublizginto sidabrinio ženklo su Jungtinių Valstijų advokatų įmonės pavadinimu. Esmei šiek tiek palengvėjo pagalvojus, kad bus viską ne taip supratusi. Tačiau paspaudusi ant kitos nuorodos vėl pamatė tą patį vyrą.

      Tik jis jau buvo kitoks. Tradicinis šalies kostiumas išryškino dėmesį kaustančius bruožus ir vanagišką žvilgsnį. Kulkšnis siekiantis sniego baltumo tobas[1] juodomis ir aukso spalvos siūlėmis, tokį pat raštą atkartojo ant galvos susuktas keffiyeh[2].

      Virpančia ranka Esmė paspaudė paskutinę nuorodą. Miegamajame nuskambėjo aiktelėjimas. Esmė perskaitė trisdešimt trejų metų vyro, vadinamo Budeliu, biografiją.

      Vyras, kuris pažadino ją, pranešdamas blogas naujienas, buvo ne tik vyriausiasis nafta prekiaujančios karalystės kaltintojas. Daug daugiau. Akys vėl nukrypo į negailestingą Zaido Al Ameno veidą. Sultonas ir Džaharo karalystės valdovas.

      Vyras, savo rankose laikantis trapų jos tėvo likimą.

      2

      Zaidas Al Amenas atsišliejo ant užpakalinės užtamsinto limuzino, vežančio jį iš teismo rūmų, sėdynės. Tik akimirkai. Nes turėjo tik akimirką. Dokumentų lagaminas sausakimšas. Dar krūva bylų buvo greta ant sėdynės ir kelios namuose.

      Bet tai niekis, palyginti su atsakomybe, slegiančia jo, Džaharo valdovo, pečius. Stengiantis ištaisyti dėdės, buvusio karaliaus, padarytas klaidas kiekviena diena prilygo metams.

      Nemažai valdančiųjų patarėjų apstulbo, kai prieš aštuoniolika mėnesių grįžęs iš tremties užimti sosto Zaidas pareiškė, kad ir toliau dirbs pagal įgytą specialybę.

      Kai kas kėlė klausimą, ar jis sugebės valdyti šalį ir dirbti vyriausiuoju kaltintoju. Zaidas atmetė bet kokias abejones darydamas tai, ką geriausiai mokėjo: vadovaudamasis įstatymu laimėdavo bylas.

      Greitai suprato, kad teisingumas – geriausias būdas sunaikinti šalį užvaldžiusią korupciją. Nė viena įmonė – nuo naftos plotų šiaurėje iki uosto pietuose – neišsisuko nuo jo tyrėjų. Neišvengiamai priešų skaičius tik išaugo. Kalidas Al Amenas dvidešimt metų valdė pasitelkęs korupciją ir neleido niekam kitam pasinaudoti valdžia.

      Per pastaruosius šešis mėnesius reikalai pagaliau ėmė keistis. Iki šiol besipriešinusi ir Zaidu abejojusi frakcijų dauguma pagaliau pradėjo pritarti naujiems užmojams. Juk jis, kaip ir jo dėdė, taip pat Al Amenas. Bet buvo tokių, kurie nepritarė ir vis dar skatino protestuotojus veikti prieš Zaidą.

      Kartėlis, kad dėdė išvengė asmeninio Zaido teismo mirdamas nuo širdies smūgio, ilgainiui išnyko. Tokios įvykių eigos Zaidas negalėjo pakeisti. Tačiau jis galėjo ištaisyti skaudžią neteisybę, kai jo šalies žmonės tiek metų buvo priversti pakęsti Kalidą.

      Zaidas tai patyrė pirmas, nors atrodė, kad išgyventas žiaurus nusikaltimas ir godus valdžios perėmimas galėjo padaryti nepataisomą žalą. Tai, kad jis atsitiesė po tokio siaubingo sukrėtimo, tikras stebuklas. Bent taip šnabždėjo aplinkiniai. Tik vienas Zaidas žinojo, kas nutiko tą naktį, kai žuvo jo tėvai. Ir tai nebuvo stebuklas, tik paprastas apsisaugojimo instinktas.

      Toks pats, kuris vėliau sukėlė kaltę, pyktį ir metų metus su savimi nešiotą kartėlį. Dėl to Zaidas įstojo į teisės mokyklą ir su nepalenkiamu atsidavimu siekė vykdyti teisingumą.

      Tik taip išves savo žmones iš tamsos, į kurią jie buvo įvilioti.

      Pasiklydęs praeities šešėliuose atsipeikėjo tik tada, kai automobilis sulėtino greitį ir sustojo.

      Didelis būrys protestuotojų, susirinkusių greta plytinčiame parke, kuriame paprastai vykdavo vasaros žaidynės ir koncertai, apsupo automobilį. Kai kurie pasklido gatvėje. Protestai – dažnas ir, nors nepageidaujamas, neišvengiamas demokratijos proceso reiškinys.

      Kol apsaugos darbuotojai vaikė minią, Zaidas dairėsi aplink.

      Ankstyvą balandį Džaharas atrodė nuostabiai. Gėlių žiedai ir naujai įrengti fontanai teikė miestui spinduliuojančio grožio. Milžiniškos skulptūros ir įspūdingi monumentai, egzotiškos gėlės puošė dešimties mylių centrinį greitkelį nuo teismo iki karališkųjų rūmų.

      Deja, šis turtingo Džaharo įvaizdis buvo sukurtas pasauliui apkvailinti. Kirtus vos kelias gatves nuo pagrindinio greitkelio atsiverdavo tikrasis miesto veidas.

      Veidas, primenantis niūrų plyšį tarp susiskaidžiusios visuomenės, sugrąžino mintis prie minios ir milžiniško ekrano, kuriame žurnalistą supo protestuotojai.

      – Ar galite pasakyti, kodėl šiandien čia susirinkote? – žurnalistė atkišo priešais save mikrofoną.

      Kamera pasisuko į kalbinamą moterį.

      Išvydus ją Zaido delnai susispaudė į kumščius. Anksčiau jis gyveno Jungtinėse Valstijose ir turėjo daugybę romanų su kur kas gražesnėmis moterimis už dabar rodomą ekrane.

      Nei СКАЧАТЬ