Eliotų dinastija. Ketvirta knyga. Maureen Child

Чтение книги онлайн.

      Padavėja atnešė sumuštinius.

      Obrė pakėlė žydras akis ir Lijamui užėmė kvapą.

      – Kaip laikosi jūsų motina? Laikraštyje skaičiau, kad serga.

      Ji kas, mintis?

      – Taisosi. Baigė chemoterapijos kursą, jau atauga plaukai.

      – Jos liga turbūt labai išgąsdino jus visus.

      – Taip.

      Lijamas vos neprarado motinos. Bet iš bėdų ji išsikapstys tik tada, kai medikai penkerius metus jos kūne neaptiks vėžinių ląstelių. Vis dėlto optimizmas buvo jaučiamas, nes gydytojų prognozės teikė vilties.

      – Jūs su motina artimi?

      – Dabar labiau nei bet kada. O jūs?

      Obrės žvilgsnį nuspalvino liūdesys.

      – Ne. Ji paliko mano tėvą, kai buvau vienuolikos. Tėvas mėgo pasilinksminti, o ji to negalėjo pakęsti.

      – Ryšių nepalaikote?

      – Kurį laiką negalėjau apsispręsti, o paskui ji vėl ištekėjo.

      Obrė krestelėjo galvą ir plaukai užkrito jai ant akių.

      – Skanus sumuštinis. Buvote teisus dėl padažo. Tikrai gardu.

      Lijamas nekreipė dėmesio į jos bandymą pakeisti temą.

      – Nesutariate su naujuoju motinos vyru?

      Mergina išbalo.

      – Aš jam šiek tiek per daug patikau.

      Sumuštinis vyro burnoje virto guma.

      – Jis priekabiavo?

      Obrė liovėsi valgiusi.

      – Taip.

      Lijamui užvirė kraujas.

      – Kiek jums buvo metų?

      – Šešiolika.

      – Ar jūsų motina išsiskyrė su tuo niekšu?

      – Ne. Klausykit, gal pašnekėkim apie ką nors kitą.

      Bet Lijamas prarado apetitą. Jis norėjo paklausti, kaip motina galėjo pasilikti su tuo iškrypėliu, ar jos tėvas pritalžė jam kaulus. Bet to nepadarė.

      – Žinoma.

      – Girdėjau, kad Patrikas mąsto apie atsistatydinimą. Ar jau esate numatę, kas užims jo vietą?

      Vyriškis padėjo sugniaužtus kumščius ant stalo:

      – Obre, neketinu kalbėti apie Eliotų kompanijos reikalus.

      Mergina nustojo kramčiusi.

      – Taip, suprantu. Apgailestauju, kad jus sugaišinau.

      Jis nesuprato, ką reiškia jos akyse atsispindinčios emocijos. Nusivylimą lengva atpažinti, bet Lijamas galėjo prisiekti, kad matė ir nevilties šešėlį. Kodėl?

      – Nesugaišinote. Kol nepradėjote klausinėti apie Eliotų leidybos korporaciją, man šios minutės buvo pačios linksmiausios per visą mėnesį.

      Obrė prasižiojo. Skruostus užliejo raudonis. Nespėjus jai atsakyti, suskambėjo Lijamo mobilusis telefonas ir jis nusisegė telefoną nuo diržo.

      – Atleiskite. Lijamas Eliotas klauso.

      – Pone Eliotai, čia Triša iš Deivenporto galerijos. Džilda Reins sutiko parduoti paveikslą, kurį jūs norėjote nupirkti savo motinai. Patarčiau jums užsukti tuojau pat. Džilda… Ji nepakartojama. Prieš nuspręsdama norėtų su jumis susipažinti.

      – Netrukus ateisiu. – Jis nuleido telefono dangtelį ir davė ženklą padavėjai. – Atsiprašau, kad jus pertraukiau, bet turiu skubėti.

      – Sunkumai darbe?

      Jo lūpas iškreipė ironiškas šypsnys. Ar Obrė niekada nesiliaus?

      – Ne. Jau ne vieną mėnesį bandau įsigyti mėgstamiausios motinos dailininkės paveikslą. Ši menininkė pagaliau sutiko aptarti paveikslo kainą. Nenoriu, kad persigalvotų. Einu su ja susitikti.

      – Kokia dailininkė?

      Jis paėmė piniginę.

      – Džilda Reins.

      Susijaudinusi ir pagyvėjusi mergina išsitiesė.

      – Tikrai? Ji ir mano mėgstamiausia dailininkė. Einate su ja susitikti! Ši dailininkė – tikra atsiskyrėlė, su niekuo nesusitinka. – Obrė uždėjo delną jam ant rankos ir Lijamas suvirpėjo. – Ar galiu eiti kartu?

      Jis pažvelgė į savo priešo dukterį, jos laibą blyškią rankutę. Išmintingas vyras baigtų šį žaidimą ir atsisveikintų. Tuoj pat. Regis, jis ne toks protingas, koks manė esąs. Jos žydros spindinčios akys ir lūpų išlinkimas veikė stipriau nei sąmonės prieštaravimai.

      – Gali važiuoti kartu. Bet apie Eliotų leidybos korporaciją nesikalbėsime. Jei užduosi bent vieną klausimą, paprašysiu taksi sustoti ir tau teks išlipti. Ar aišku?

      Jos šypsena užgniaužė jam kvapą.

      – Aišku kaip dieną.

      ANTRAS SKYRIUS

      Obrė norėjo geriau pažinti Lijamą, tačiau glaustis prie jo rankos gal ir nereikėjo. Vyriškumo ji neužkliudė, bet buvo gana arti, ir Lijamas ėmė giliau kvėpuoti, jo šlaunies raumenys po jos delnu įsitempė.

      – Atsiprašau, – mergina staigiai atitraukė ranką ir įsikirto nagais į automobilio durelėse esančią atramą. Įsikibo, kad išsilaikytų, kol taksi vinguriavo tarp lėtesnių automobilių.

      – Nieko tokio, – jo balsas buvo neramus.

      Delną, kuriuo ji buvo prisilietusi prie tvirtos Lijamo šlaunies, dilgčiojo dar ilgai. Tiesą sakant visą kelią važiuojant Leksingtono aveniu. Obrės kraujagyslės nuo pojūčių net gaudė. Taksistas lėkė lyg mašinų vagis ir nekreipė dėmesio į ženklus. Nieko keista. Lijamas pažadėjo jam sumokėti dvigubai, jeigu šis greitai nuveš į galeriją. Ties posūkiu ji nugara bloškėsi į tvirtai sudėtą, maloniai kvepiantį vyrą, kuris jai buvo tabu. Jų pečiai susilietė ir akys susitiko. Lijamo žvilgsnis lėtai nuslinko link jos lūpų. Obrei užgniaužė kvapą, širdis ėmė pašėlusiai daužytis.

      Kaip jis bučiuojasi? Švelniai ar atkakliai? Santūriai ar aistringai? Nelemta sužinoti. Mergina tyliai atsiduso, nusisuko ir pažvelgė pro langą.

      Taksi sustojo priešais galeriją. Obrė tylomis sukalbėjo padėkos maldelę ir kol Lijamas mokėjo vairuotojui, išlipo iš automobilio. СКАЧАТЬ