Eliotų dinastija. Ketvirta knyga. Maureen Child

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ galėjo nepastebėti, kas vyksta, ir neužkirsti tam kelio? Šeimoje jis buvo taikdarys. Lijamas matė, kaip per pastaruosius mėnesius dėdės, tetos, pusbroliai ir pusseserės virto varžovais. O senelis neklausė Lijamo perspėjimo, kad apkalbos ir rietenos įmonę sužlugdys, o ne sustiprins, kaip tikėjosi Patrikas. Anksčiau Lijamui patiko užsiimti šeimos verslu, bet dabar dėl nuolatinių vaidų eiti į darbą tapo nepakeliama kančia.

      Vyras baigė gėrimą ir apsvarstė savo galimybes. Galėjo išeiti, vis dėlto smalsumas prikaustė jį prie grindų. Kodėl Obrė Holt pakvietė jį susitikti? Gal vis dėlto reikia užsisakyti dar vieną gėrimą ir prisėsti prie jos. Per pastarąją valandą jis išgėrė jau du kokteilius – tai peržengė asmeninio etikos kodekso ribas. Jis retai gerdavo darbo metu, ir niekada daugiau kaip porą taurių, bet dėl darbe susiklosčiusios beveik karinės padėties vis dažniau pajusdavo norą atsipalaiduoti. Jei dabar užsisakytų trečią, tikriausiai pasiųstų viską po velnių – šeimą, darbą, etiką – ir pakviestų Obrę į savo apartamentus išsiaiškinti, kur šis potraukis gali nuvesti. Priimtų sprendimą, galintį sukelti daugiau bėdos, nei verta.

      – Aš… Na… – Obrė akimirksniu nuo flirtuojančio tono perėjo prie dalykinio. Kibirkštys akyse užgeso, ji ryžtingai ištiesė pečius ir kilstelėjo smakrą. Kietai sučiaupė lūpas, paslėpdama jų sodrų minkštumą.

      Lijamui dingtelėjo, kad Obrė tikriausiai žinojo, kas jis toks, kai nužiūrinėjo jį stovintį prie baro, ir galbūt atsiliepė į jo kvietimą, nes norėjo užslopinti budrumą ir išgauti informacijos. Tačiau prisiminus siaubą jos akyse ši mintis išgaravo.

      – Prašau prisėsti, pone Eliotai, norėčiau pavaišinti jus pietumis.

      – Lijamai.

      Jis tyliai nusikeikė ir atsisėdo. Kai vėl užkliudė Obrės kelį, šlaunį perliejęs karštis nebesukėlė malonaus širdies plakimo. Tik nepatogumą. Nieko gero iš to nebus. Nieko. Metju Holtas – priešininkas, kuriam negalima atskleisti savo silpnybių. Jo dukrai taip pat.

      – Kodėl norėjote susitikti, Obre?

      Tebūnie jis prakeiktas, jei pavadins ją panele Holt, kai dar prieš porą minučių mėgavosi mintimi išrengti ir ištyrinėti kiekvieną jos aukšto liauno kūno centimetrą. Savo rankomis. Savo liežuviu.

      Jis Obrę stebėjo nuo tada, kai ji įžengė į barą. Mergina buvo aukšta ir liekna kaip modelis. Ne visai tokia, kokios jam patiko. Vis dėlto jos judesiai, nusivelkant juodą švarkelį, buvo kaip geriausios striptizo šokėjos. Lengvi. Viliojantys. Jaudinantys. Lijamas nepažinojo striptizo šokėjų, bet iškart atpažino įgimtą seksualumą. Be to, ji nepastebėjo, kad visi vyrai Ernio bare sustingo su pakeltomis taurėmis, trokšdami pamatyti, kaip ji išsliuogia iš savo švarkelio.

      Obrė užsikišo šviesiai rudų plaukų sruogą už ausies.

      – Aš, hmm… norėjau pasikalbėti apie kai kuriuos mūsų žurnalams bendrus reklamos reikalus.

      – O kas atsitiko?

      Ji sujudėjo ir įsmeigė žvilgsnį į popieriaus lapą, kurį buvo išsitraukusi iš portfelio.

      – Sklinda kalbos, kad norėdami nuvilioti reklamos užsakovus nuo Holtų kompanijos, Eliotams priklausantys žurnalai specialiai mažina įkainius už reklamą ir skelbia nepagrįstai didelius tiražus.

      – Ką? Nesąmonė. Jei to norėtume, turėtume suklastoti tiražų ir demografinės statistikos duomenis. Prarastume ir įplaukas už reklamą, ir patikimumą. Juk tikriausiai gerai žinote, kad yra dvi nepriklausomos kompanijos, kurios seka šiuos skaičius.

      Dėl senelio surengtų varžybų kiekvienas žurnalas siekė kuo didesnio pelno, tad buvo beprotybė manyti, kad kuri nors iš Elioto kompanijos gamybinių linijų atsisakytų pajamų, gautų už pardavimą. Obrės gandai buvo visiškas niekalas, tačiau galėjo pakenkti, jeigu reklamos užsakovai patikėtų, kad Eliotų leidybos korporacija dirba nesąžiningai.

      – Kas jums visa tai papasakojo?

      – Negaliu atskleisti savo šaltinio.

      Jų žvilgsniai prasilenkė. Lijamas stebėjo, kaip ji pirštu lėtai perbraukė per aprasojusią vandens stiklinę, ir prakaitas tarytum lašiukai ant stiklinės nuriedėjo nugara. Vos prieš kelias minutes jis įsivaizdavo juos kartu. Vyras sutramdė vaizduotę ir įtariai pažvelgė į merginą. Ar ji tyčia bando jį suvilioti?

      – Ar kurių nors jūsų žurnalų tiražai ir įkainiai už reklamą per pastaruosius metus labai pasikeitė? Ar Eliotų leidybos korporacijos žurnalai siūlo papildomas rinkodaros paslaugas?

      – Ši informacija konfidenciali.

      – Žinau, bet mes taip pat privalome išlikti konkurencingi.

      – Tai, kuo užsiima Holtų kompanija – ne mano rūpestis.

      – Suprantu, bet tikėjausi…

      – Tikėjotės, kad išduosiu slaptą informaciją? – Burnoje Lijamas pajuto kartumą. Senelis juo jau pasinaudojo. Ar ir Obrė to siekia?

      – Maniau, kad galėtume bendradarbiauti ir kartu nustatyti teisingą įkainį bendriems reklamos užsakovams – tada nė viena kompanija neprarastų pinigų.

      Vienintelis dalykas, privertęs jo neišeiti, buvo alkis. Ir dilgsėjimas pakaušyje. Lijamas neignoruodavo perspėjamųjų ženklų. Kažkas Obrės gražbyliavimuose buvo ne taip, bet žinant senelio plano sąlygas ir vykstantį Eliotų leidybos korporacijos irimą buvo visai tikėtina, kad kai kurie reklamos užsakovai pajuto tarp Eliotų sklandančius nesantaikos vėjus ir sunerimo. Eliotai stengėsi konkurenciją laikyti paslaptyje, nes Patrikas fanatiškai rūpinosi geru šeimos vardu ir reputacija. Vis dėlto informacija pasklido.

      Jis pasikvietė padavėją ir užsisakė įprastą sumuštinį. Obrė paprašė to paties ir jam pasirodė, kad ji tiesiog nenorėjo vargintis ir skaityti valgiaraščio. Pats airiškas sumuštinis su mėsa jai visai nerūpėjo.

      – Niekuo negaliu jums padėti. Eliotų leidybos korporacija laikosi savo pozicijos reklamos užsakovų atžvilgiu.

      Nepasikeitė niekas išskyrus tai, kad dabar žurnalo darbuotojai puldavo vienas kitą iššiepę dantis. Senelis pareiškė, kad žurnalo, kurio pelnas bus proporcingai didžiausias, vyriausiasis redaktorius metų pabaigoje taps direktorių valdybos pirmininku. Niekas nenorėjo pralaimėti.

      Jis, finansinių reikalų vadovas, tvarkė apskaitą. Atsakomybė buvo didelė. Lijamui teko atsisakyti asmeninės nuomonės, negalvoti apie žmones ir griežtai vertinti akivaizdžius faktus. Buvo nelengva. Jis nerimavo ne tik dėl Eliotų leidybos korporacijos. Dar didesnį nerimą kėlė motina.

      Kol šeima naikino pati save, Lijamas jautė, kad gyvenimas eina pro šalį. Jam trisdešimt vieneri. Tėvai tokių metų jau buvo susituokę ir augino keturis vaikus. Net Lijamo broliai ir sesuo susiprato. Genonas vedė vasarį ir kartu su žmona Erika dabar laukė pirmagimio. Jauniausias brolis Tagas susižadėjo, o sesuo Bridžita neseniai ištekėjo už Kolorado valstijos šerifo ir paliko šeimos verslą. Visa krūva pusbrolių ir pusseserių visai neseniai taip pat surado savo antrąsias puses.

      Lijamas tegalėjo pasigirti romanais, darbu šeimos versle, poršė automobiliu, kurį retai vairuodavo ir už kurio stovėjimo aikštelę tekdavo suploti СКАЧАТЬ