Eliotų dinastija. Antra knyga. Susan Crosby

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ į jį, mergina linksmai šyptelėjo.

      – Pasirengusi? – paklausė jis, nukabindamas nuo pakabos odinį švarką.

      Samer linktelėjo. Žinojo, kad labai greitai turės prisipažinti, kad iš tiesų ji tik reporterė, medžiojanti interviu, o kol kas norėjo laimėti truputį laiko. Gal dar pavyks nutaikyti tinkamą momentą?..

      Zikas nusivedė ją koridoriumi į patalpą už scenos. Greitai šalia atsirado asmens sargybiniai. Vienas iš darbuotojų pravėrė laukujes duris. Į merginą plūstelėjo šaltas kovo oro gūsis. Apsidairiusi Samer suprato, kad jie tebėra uždarame kieme, nors tolėliau matėsi arka į gatvę.

      – Kur mes? – paklausė ji.

      Pastebėjęs, kad ji dreba, Zikas pirmiausia pasiteiravo, ar nešalta. Privažiavus limuzinui, apglėbė merginą. Ji vėl suvirpėjo, tik šįkart ne vien nuo šalčio. Pažvelgęs į ją, Zikas šyptelėjo.

      – Atsakysiu į tavo klausimą. Tai slaptas išvažiavimas pro aikštelę, kurioje iškraunama ir pakraunama įranga. Įvažiavimas čia ribojamas.

      – O juk vakar tu išvažiavai ne pro čia, – išsprūdo merginai, ir ji susidrovėjusi nuraudo.

      – Kažkas mane sekė, tiesa? – nusišypsojo Zikas.

      – Galbūt.

      Prisiglaudusi prie Ziko, mergina gerai juto nuo jo sklindančią šilumą. Jos kūnas išdavikiškai geidė glaustis dar arčiau.

      – Vakar išvažiavau pro pagrindinius vartus. Po koncerto užsukau į kelias privačias ložes padėkoti dosniesiems renginio rėmėjams, – mirktelėjo jis. – Pravers, kai reikės gauti lėšų ateity.

      – Štai kaip…

      Iki šiol mergina naiviai manė, kad žvaigždės paprastai išplaukia pro pagrindinius įėjimus. Dabar suprato, kad vakar jai tiesiog pasisekė jį pamatyti.

      – Žinoma, – pridėjo Zikas, – taip atsikratau kelių gerbėjų ir paparacų. – Jis linktelėjo į limuziną. – Kai išvažiuosime į gatvę, nenustebk, jei atsiras tokių, kurie kaišios fotoaparatus net prie užtemdytų langų.

      – Bet juk tai baisu!

      Ji žinojo, ką tai reiškia. Jos pačios gyvenimas nė kiek nepanašus į Ziko, tačiau būdama viena iš turtingo ir galingo Eliotų klano palikuonių, ji savo kailiu patyrė fotografų smalsumą.

      Apsaugos darbuotojas atidarė limuzino dureles.

      – Šok vidun, – paragino Zikas.

      Juodu susėdo ir automobilis pajudėjo.

      – Kur važiuosime? – paklausė Samer.

      – Į viešbutį Waldorf Astoria, – atsakė jis. – Čia atvykęs visada ten apsistoju.

      Štai kaip! Mergina vylėsi nesutiksianti jokių senelių pažįstamų ar net kurio nors iš Eliotų. Nemaloniai nustebę jie tikrai kilstelėtų antakį, jei taip apsirengusią ją pastebėtų blogiuko Ziko Vudlou draugijoje.

      Limuzinas pravažiavo apsaugos darbuotojų postą ir išsuko į gatvę. Kaip Zikas ir įspėjo, pradėjo mirksėti fotoaparatų blykstės. Laimė, degė žalia šviesa, ir vairuotojas sugebėjo pasprukti, niekam nespėjus prispausti prie stiklo objektyvo. Samer iš visos širdies vylėsi, kad niekas nespėjo jos nufotografuoti.

      Waldorf Astoria buvo visai kas kita. Vos jie sustojo prie paradinio įėjimo, iš automobilio, važiavusio pirma jų, išlipo apsaugos darbuotojai ir personalas. Mergina čia pat įvertino apsaugos privalumus: kai ji su Ziku skubėjo prie paradinių durų, keli apsaugos darbuotojai sulaikė fotografus ir klykiančias gerbėjas.

      Samer ėjo nuleidusi galvą, dangstydama veidą pakelta palto apykakle ir prie akių priglaustu delnu. Ji nenorėjo pernelyg išsiduoti vengianti fotografų, nes baiminosi, kad Zikas ką nors įtars. Be to, nedrįso net pagalvoti, kokį triukšmą sukeltų jųdviejų nuotrauka rytą šeštajame New York Post puslapyje.

      Prie lifto Zikas linksmai mirktelėjo:

      – Bijai fotoaparatų?

      – Ar jie visada taip puikiai suuodžia, kur esi apsistojęs? – susierzinusi paklausė Samer.

      – Visada, – gūžtelėjo pečiais Zikas. – Daug spėlioti ir nereikia, nes Niujorke visada gyvenu Waldorfe.

      – O tavo apsauga? Personalas? Taip ir šmėžuos aplink?

      – Tuoj sužinosi, – vylingai šyptelėjo vaikinas, spausdamas lifto mygtuką. Durys užsidarė. Ankštoje erdvėje merginą vėl apgaubė jo vyriškumo ir patrauklumo aura.

      – Kur kylame? – kuo ramesniu balsu paklausė Samer.

      – Į mano apartamentus, – atsakė Zikas, ir lifto durys atsivėrė.

      Pasakyk jam, pasakyk. Seniai metas paaiškinti, ką ji iš tiesų čia veikia. Juk juodu eina į jo kambarį!

      Tačiau keistas jaudulys neleido išspausti nė žodžio. Juodu praėjo dar vieną apsaugos darbuotoją – šio darbas, matyt, buvo saugoti Ziko duris nuo neprašytų svečių – ir įėjo vidun.

      Tyliai skambėjo klasikinė muzika. Sekdama paskui ilgu koridoriumi, mergina sustojo prie durų į erdvų saloną. Apsidairė. Palubėje kabojo puošnus sietynas. Kambario gilumoje pamatė stalą, prie kurio būtų galėję susėsti dvylika žmonių, kitame gale – židinį, sofas ir kėdes. Kambarys buvo apstatytas skoningai ir ne taip prašmatniai, kokius būtų galėjusi įsivaizduoti roko sensacijos apartamentus.

      – Dabar žinai, kodėl apsistoju tik Waldorfe, – šyptelėjęs skubiai paaiškino Zikas ir numetė švarką ant kėdės netoliese.

      – Mmm, – sumurmėjo mergina.

      Zikas paėmė iš jos rankinę ir paltą.

      Samer buvo pratusi prie santūrios prabangos – tokioje aplinkoje užaugo. Ji tiesiog nesitikėjo, kad tokie bus ir jo apartamentai, bet jis negalėjo žinoti, kad jai tai nepadarys įspūdžio, todėl nuo komentarų mergina susilaikė.

      Vaikinas stovėjo visai prie pat jos, jų akys susitiko.

      – Jeigu norėtum atsigaivinti, – nutraukdamas įtemptą tylą, tarė jis, – vonia koridoriaus gale, dešinėje.

      – A… ačiū.

      Samer pasirodė, kad jos balsas duslesnis nei paprastai. Jai reikėjo laiko pamąstyti ir nuspręsti, ką daryti toliau. Matydamas merginos sutrikimą, Zikas žingtelėjo į šoną. Samer veidą nuplieskė raudonis.

      – Aš… aš tuoj grįšiu.

      Keiksnodama save, kad nė žodžio negali ištarti nemikčiodama ir kad kvailiau tikriausiai jau nebeįmanoma atrodyti, Samer pasisuko vonios kambario link ir išgirdo Ziką jai už nugaros tariant:

      – Persivilksiu.

      – Žinoma, – СКАЧАТЬ