Eliotų dinastija. Antra knyga. Susan Crosby

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ vėl pakėlė prie lūpų savo butelį ir patraukė lygiai taip pat, kaip ir jis.

      – Štai taip, – padrąsino vaikinas.

      Nuleidusi butelį, mergina pažvelgė į jį, ir vaikinas suprato, kad nori ją pabučiuoti. Jos lūpos buvo putlios ir raudonos, bet atrodė taip nekaltai.

      Mergina buvo apsirengusi provokuojamai, bet kažkas nesiderino. Jis būtų galėjęs prisiekti, kad ji mieliau rinktųsi perlus ir kašmyrą nei odą.

      – Gal papasakok ką nors apie save, – paprašė Zikas.

      – O ką norėtum sužinoti?

      Viską, – pamanė jis, bet paklausė:

      – Ar patiko koncertas?

      – Patiko. Ypač Gražuolė mano glėbyje.

      – Tikrai? – nužvelgė ją Zikas. Šią dainą jis parašė tą dieną, kai nusipirko Žaidžiančią Dafnę. – O kuo gi ji tau patiko?

      Mergina pasimuistė ir nukreipė žvilgsnį.

      – Ji… tiesiog graži.

      – Ir tiek?

      – Kažkokia magiška…. Verčia mane mąstyti apie…

      – Kūnišką meilę? – pajuokavo jis.

      Drovus žvilgsnis.

      – Ne!

      – Juokauju, – surimtėjo Zikas. – Pameni žodžius apie palmių paunksnėje besiglamonėjančius įsimylėjėlius? – merginai linktelėjus, tęsė: – Regis, jie verčia klausytojus mąstyti apie seksą.

      Mergina apdovanojo Ziką svaiginama šypsena.

      – O kai aš klausausi šios dainos, mąstau, kad tą ypatingą žmogų, į kurį norėtum atsiremti tamsiausiomis dienomis, turėtum be galo branginti.

      Jis buvo priblokštas! Dauguma siedavo dainos žodžius su seksu ir niekuo daugiau; nors, tiesa, dauguma ir neatrodė tarsi ką tik nužengę iš jo fantazijų.

      – Ar dažnai į persirengimo kambarį įsileidi nepažįstamas merginas? – staiga paklausė Samer ir pati pasibaisėjo.

      Vaikinas pasistengė sutamdyti šypsnį ir prisipažino:

      – Mano vadybininkas mano, kad retsykiais susitikti su gerbėjomis reikia dėl reklamos.

      – Ar todėl dabar ir esi čia?

      – Toks mano darbas, – gūžtelėjo pečiais vaikinas. – Flirtuoju ir vaidinu gerą. Paprastai po susitikimo merginos puola visiems pasakoti, kad buvo susitikusios su Ziku Vudlou, o aplink netyla liaupsės.

      Mergina linktelėjo, o Zikas negalėjo patikėti, kad taip atvirai jai viską pasakoja. Atsispirti klasikiniam ir nekaltam jos veido grožiui neįmanoma: atrodė, būtų taip paprasta išsipasakoti viską. Žinoma, Martis raukytųsi.

      – O kuo tave labiausiai žavi darbas? – paklausė Keitlin.

      – Aš mėgstu kurti dainas.

      – Ne pasirodymais? – išpūtė ji akis.

      Mergina turėjo talentą užčiuopti jautrias temas, ir Ziko ištartas ne nuskambėjo kiek atžariai. Krenkštelėjęs, jis linktelėjo į alų:

      – Gerk.

      Ji nugėrė dar gurkšnelį, ir, prieš trumpai paaiškindamas, vaikinas ir pats patraukė alaus.

      – Koncertai tėra tarsi glaistas ant pyrago.

      – Sakyk, ar dabar visi dainininkai patys rašo dainas?

      – Ganėtinai retai.

      – O vakarėliai? Ar, tarkim, šiandien, tau nereikės į vakarėlį? – pasmalsavo Samer.

      – Lyg ir reikės… Bet man labiau patinka slėptis čia su tavimi.

      Toks atsakymas merginą apstulbino – tai sakė jos žvilgsnis. Ji skleidė tokią švelnumo ir tyrumo aurą, kokia šiame pasaulyje pasitaiko pernelyg retai.

      – Kartais aš tiesiog praleidžiu tuos vakarėlius, ypač, kai kitą dieną daug darbo.

      – O kai jokių pasilinksminimų nėra?

      Vaikinas norėjo pasakyti, kad jis visada visur laukiamas, bet nutylėjo.

      – Bandau įsiprašyti vakarienės pas kurį nors iš grupės narių, – prisipažino jis.

      Merginos veidą nušvietė šypsena. Jų žvilgsniai susitiko. Zikas vėl pajuto bundantį norą ją pabučiuoti, delnas pats tiesėsi paglostyti švelnų skruostą. Tačiau kažkas pabeldė į duris.

      Velniava.

      – Kas ten? – paklausė Zikas.

      Vidun kyštelėjo vieno iš grupės technikų galva.

      – Automobilis jau čia. Martis prašė, kad pasakyčiau. Jis pats jau išvažiavo.

      Zikas atsistojo.

      – Gerai, tuoj važiuojam.

      Technikas smalsiai žvilgtelėjo į Keitlin, tarė Na, ir puiku ir uždarė duris.

      Jai stojantis, Zikas ištiesė ranką paimti iš Keitlin alų. Jų pirštai susilietė, ir tas jausmas perskrodė Zikui kūną žaibu. Sprendžiant iš akių, mergina irgi neliko abejinga.

      – Ar norėsi kartu? – paklausė vaikinas.

      Pasakyk, pasakyk jam. Pasakyk, kad atėjai tik paimti interviu. Tačiau Samer išgirdo save sakant taip.

      Atrodė, kad jis nudžiugo.

      Vos įėjusi į kambarį, ji pajuto, kad atskleisti tikrąjį tikslą dar anksti, todėl prisistatė antruoju vardu, Keitlin, o paskui jau nebebuvo sunku apsimetinėti, kol galiausiai nebeliko kelio atgal. Jis tikriausiai pamanė, kad ji viena iš gerbėjų, ir merginai darėsi vis sunkiau prisiversti ištaisyti tą nesusipratimą. Nuo pat pirmos akimirkos jo asmenybės jėga užplūdo ją visa stulbinama galia. Iš pradžių Samer jautėsi nervinga ir įsitempusi, bet vėliau pradėjo kalbėtis taip, lyg metų metus būtų jį pažinojusi.

      Keisčiausia, kad ji iš tikrųjų jautėsi pažįstanti Ziką. Gal todėl, kad rengdamasi pokalbiui surinko tiek daug informacijos, o gal tiesiog patiko jo koncertai. Dabar, žvelgdama Zakui į gilias mėlynas akis, į tarsi iš marmuro iškaltus jo veido bruožus, plačius pečius ir raumeningą kūną, mergina negalėjo sutramdyti širdies ir odą kutenančių šiurpuliukų.

      Galbūt ji ir jaučiasi taip, tarsi pažinotų šį žmogų visą amžinybę, bet jos kūnas geidžia pažinti jį kitaip nei vien per tų keistų prisiminimų sužadintas iliuzijas.

      Zikas pakėlė nuo СКАЧАТЬ