Eliotų dinastija. Antra knyga. Susan Crosby

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ pamėgdžiojo vaikinas. – Gal galėtum labiau pasistengti? Nagi, Samer, nustok vaidinusi išauklėtą mergaitę. Paklausykim, ar gali kaip reikiant nusikeikti!

      Zikas buvo įsiutęs ant jos ir netgi dar labiau – ant savęs. Juo, padūkėliu ir keikūnu, pasinaudojo ir apmovė mandagi ir padori panelė! Laikraščiai puotą iškeltų sužinoję!

      – Man nereikia keiktis, – atšovė mergina. – Be to, tik tau čia ir kalbėti! Ar kiekvieną vakarą šoki į lovą vis su kita gerbėja?

      – Pavydi?

      – Nebūk juokingas!

      Vaikinas neketino teisintis dėl palaido ar visiškai priešingo gyvenimo būdo. Jis jokiu būdu nesąs vienuolis, bet žiniasklaidos pasakojimai paprastai būdavo pernelyg išpūsti. Be to, kaip paaiškinti, kad vakar su ja atsidūrė lovoje? Kai tik tave matau, išgirstu simfoniją? Banalu. Jau nekalbant, kad The Supremes senų seniausiai taip pavadino vieną populiarių savo dainų. Tačiau tai buvo arti tiesos. O, kad tik jis galėtų perkelti tą prakeiktą dainą ant popieriaus…

      – Tu man dukart pamelavai, – balsiai pratarė vaikinas. – Pirmąkart, kai nepasakei, kad esi turtinga paveldėtoja, o dabar štai dar šitai, – jis mostelėjo į jos ranką. – Tu susižadėjusi.

      – Aš nemelavau.

      Zikas ciniškai susijuokė.

      – Ar tikrai, Keitlin?

      – Toks mano antrasis vardas. Samer Keitlin Eliot.

      – Ir paprastai prisistatinėji tuo antruoju?

      Mergina susigūžė.

      – Ne, aš tiesiog bandžiau laimėti truputį laiko…

      – Truputį laiko iki kada? – petraukė jis. – Kol atsidursime kartu lovoje? Ar kol istorija pateks į laikraščius?

      Mergina skėstelėjo rankomis.

      – Gerai jau! Tu teisus, aš klydau! Ar tai norėjai išgirsti? – ji atsiduso. – Jeigu tik leistum man paaiškinti…

      – Tai aiškink.

      – Čia aš tesu reklamos redaktorė, bet noriu tapti reportere. Visi žino, kad esi karščiausia muzikos pasaulio naujiena. Visada būni minimas The Buzz ir kituose pramogų žurnaluose. Pamaniau, kad jei galėčiau įtikinti tave duoti interviu… nors retai sutinki…

      – Nes leidžiu už mane kalbėti muzikai.

      Vadinasi, jis teisus. Mergina medžiojo interviu. Prisivertė dėl interviu gultis į lovą. Negalėdamas patikėti, vaikinas papurtė galvą. Nuostabu. Apie tai dainą galima parašyti!

      Samer pradėjo grąžyti rankas.

      – Žinau, kad viskas skamba labai bjauriai…

      Vaikinas kilstelėjo antakį:

      – Mieloji, ne tik skamba, bet ir yra bjauru.

      Jis pradėjo rimti, bet atsidūrus vienu du tame pačiame kambaryje, jo kūnas tiesiog dainavo. Buvo ir kitų dalykų, kurių jis negalėjo suvokti. Pirmiausia, mergina buvo nekalta. Logiškai mąstant apie visa, kas nutiko ir ką buvo išsiaiškinęs, ta viena dėlionės dalis tiesiog netiko prie bendro vaizdo. Nebent jai geismas irgi buvo aptemdęs protą…

      Abejingu balsu vaikinas tarė:

      – Dar nepaaiškinai, kodėl apsirengei kaip Skarlet.

      Samer atsiduso.

      – Bandžiau susitikti su tavimi pasibaigus labdaros koncertui trečiadienio vakarą, bet negalėjau prasibrauti pro apsaugą. Skarlet pakuždėjo, kad man sektųsi geriau, jei apsimesčiau viena iš gerbėjų. – Akimirką patylėjusi, pridėjo: – Be abejo, sužadėtuvių žiedą palikau namie.

      Jis teturėjo vieną klausimą:

      – O kodėl miegojai su manimi?

      Mergina nuraudo.

      – Tai nebuvo suplanuota. Tai… aš… tai tiesiog nutiko.

      Ne tokio atsakymo tikėjęsis, bet vis šis tas, pamanė vaikinas. Turėjo priežastį tūžti, kad Samer jį suklaidino ir nutylėjo apie sužadėtuves, bet ji turėjo kažką, kas tuo pačiu metu ir ramino jo sielą, ir žadino geismus. Be to, Zikas suprato, kad jos sužadėtuvės negali būti rimta kliūtis, jei iki praėjusios nakties dar buvo nekalta. Ir dar ta daina. Vos apie tai pamąstė, galvoje pradėjo bręsti idėja.

      Ji skubiai sumirksėjo.

      – Labai atsiprašau… Neketinau tavęs apgaudinėti, tiesiog laukiau tinkamos akimirkos pasisakyti, kodėl atėjau, bet toks laikas taip ir neatėjo. – Mergina virpėdama giliai įkvėpė. – Atleisk.

      Akimirką vaikinas nuleido akis, tada vėl pažvelgė į ją.

      – O jei sutikčiau duoti interviu?

      Samer išpūtė akis:

      – Sutiktum? B… bet kodėl?

      Zikas šyptelėjo.

      – Gal todėl, kad dar nesu matęs žmogaus, kuris tiek vargtų, kad galėtų su manimi pasikalbėti. Arba patekti į mano lovą, – pridėjo mintyse.

      Akimirką ji atrodė dvejojanti.

      – Na, – paklausė vaikinas, – ką pasakysi?

      – Bet mes juk permiegojom!

      Jis gūžtelėjo pečiais ir pasistengė, kad balsas neišduotų jausmų.

      – Na ir kas? Tai jau praeityje, – nors ir labai nesenoje, – mes neketiname užmegzti rimtų santykių, tai pramogų verslas, o ne globali geopolitika. Čia visi skuba pasinaudoti bet kokiais ryšiais, nesvarbu, kaip jie užsimezga. Ir, kad ir kaip būtų, spauda mano, kad vakar buvau su Skarlet, ne su tavimi.

      Mergina nuleido akis, apmąstydama jo žodžius, o vaikinas sulaikė kvapą.

      Pro salės langus veržėsi ryto šviesa. Samer atrodė nuostabiai, o jis jautėsi kaip didelis piktas vilkas iš tos pasakos. Praėjusi naktis toli gražu nenumalšino jo alkio.

      Galiausiai ji pažvelgė į jį tomis stulbinančiomis blyškiai žaliomis akimis ir tarė:

      – Gerai.

      Kiek vėliau pridėjo:

      – Ačiū.

      Jis lengviau atsiduso: pradėsim vilioti Samer Eliot. Tik ji pati dar to nežino.

      Skarlet net išsižiojo:

      – Tu su juo permiegojai?!

      – Dar garsiau negali? – santūriai paklausė Samer. – Prie kito staliuko tavęs neišgirdo.

      Juodvi sėdėjo darbuotojų СКАЧАТЬ