Eliotų dinastija. Pirma knyga. Brenda Jackson

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ koledžą nusprendžiau, kad nė vienas žurnalistas nesužinos apie mano išrinktąją anksčiau, nei jai pasipiršiu.

      Erika papurtė galvą.

      – Nežinau, Genonai. Turint omeny, kaip žurnalistai seka tavo šeimą, ši užduotis beveik neįvykdoma.

      Genonas šyptelėjo puse lūpų.

      – Galbūt. Bet nepamiršk, kad Eliotams beveik neįvykdomos užduotys sekasi geriausiai.

      To nepaneigsi. Erika žvelgė pro langą, o jai galvoje tebeskambėjo Genono žodžiai, kad jis slepia jam brangias moteris nuo žurnalistų. Vairuotojas įsuko į jos gatvę ir Erika pamatė, kad aplinkui tvyro tamsa, lauko žibintas prie jos namo durų irgi nedegė.

      – Atrodo, kad ir šitame kvartale nėra elektros, – tarė Genonas.

      – Atrodo, – gūžtelėjo pečiais Erika. – Tikriausiai tuoj atsiras.

      – Galbūt, – sutiko Genonas.

      Staiga stojusi tyla plėtėsi sulig kiekviena sekunde ir slėgė.

      – Galime važiuoti pas mane, – pasiūlė jis.

      Erika iškart atmetė šį pasiūlymą – baiminosi prarasti sveiką protą, be to, nenorėjo laužyti pusmetrio taisyklės ir laiko apribojimo, kurio dar nespėjo nusistatyti.

      – Labai miela iš tavo pusės, bet nebūtina. Neabejoju, kad elektra tuoj atsiras. Tėtis per praėjusias Kalėdas padovanojo nešiojamą televizorių su baterijom, jis tikrai veiks. Namuose manęs laukia šilta antklodė ir vilnonės kojinės.

      – Žinau, – Genono balse suskambo slopinamas geismas, – atsimenu.

      Erikai nudiegė papilvę – nudiegė taip stipriai, kad instinktyviai prisidengė pilvą ranka. Ji nieko neatsakė ir, vairuotojui sustojus, ištiesė ranką atsidaryti durelių.

      – Ačiū, kad pavėžėjote. Nereikėjo trenktis traukiniu, be to, išvengiau sniego.

      – Man tik smalsu, kodėl sutikai, kad parvežčiau tave namo, bet nesutinki pabūti pas mane tol, kol atsiras elektra?

      – Na, yra du dalykai, kurių niekada negalima atsisakyti. Vienas – kelionė namo šiltoje jaukioje mašinoje siaučiant pūgai, jei tik tave veža ne žudikas maniakas.

      – O antrasis?

      – Kelionė į Pietų Floridą žiemos metu.

      – Taigi atmeti pasiūlymą pabūti šiltame šviesiame bute, o ne tūnoti šaltuose ir tamsiuose namuose, nors tau siūlo ne žudikas maniakas.

      – Taip, nes šiuo atveju man siūlo Blogas Pilkas Vilkas, – Erika šyptelėjo. – Dar kartą ačiū. Labanakt, Genonai.

      Išlipusi lauk Erika susvirduliavo ir vos išsilaikė ant kojų. Išsaugojusi orumą ir atgavusi pusiausvyrą nupėdino prie durų, atsisuko pamoti nuvažiuojančiam Genonui ir staiga jai į petį stuktelėjo sniego gniūžtė.

      Erika nustebusi pažvelgė į pažirusį sniegą. Genonas nusikvatojo ir ji įsmeigė akis į artėjantį vyriškį:

      – Ką čia išdarinėji?

      – Atleisk, – Genono balse nebuvo nė lašelio nuoširdumo. – Taikiausi į nugarą, bet tu atsisukai.

      Jam prisiartinus, suirzusi Erika žengė žingsnį atgal.

      – Taip nesąžininga. Taikeisi į nugarą?

      – Kur matei sąžiningą sniego karą? – juokėsi Genonas. – Norėjau tik atkreipti tavo dėmesį, nes elgiesi kaip užsispyrusi kvailutė.

      – Nesupratau?

      – Taip ir elgiesi. Siūlau tau savo šiltą butą, o tu nori šalti namuose. Kvaila taip užsispirti, – Genonas pakėlė rankas: – Aš tavęs nė pirštu nepaliesiu.

      Jo žodžiai paglostė Erikos savimeilę. „Nereikia taip reaguoti“, – iškart sudraudė save.

      – Nebent pati maldausi, – gundomai atsainiu tonu ištarti žodžiai turėjo nuraminti Eriką, bet ji nebuvo tokia kvaila. Jau buvo susidūrusi su neatremiamu Genono žavesiu. Iki išsiskyrimo jai neteko maldauti prisilietimo, nes Genonas visuomet pirmas pradėdavo meilės žaidimus. Vėliau ji net negalvojo artintis prie jaunojo Elioto, nes jos širdies žaizdos smarkiai kraujavo.

      – Nelabai moku maldauti, – atkirto Erika.

      – Išdidumas kliudo, – pažymėjo Genonas.

      – Ne, tiesiog niekada neteko, – Erika pasuko durų link.

      Pajutusi jo ranką ant savo peties Erika sustojo, o širdis ėmė daužytis it pašėlusi.

      – Erika, liaukis. Juk tik trumpam, be to, negaliu nusižengti džentelmeniškumo kodeksui ir leisti tau šalti tamsoje, kai pats sėdėsiu šiltame bute su taure viskio ir žiūrėsiu „New York Knicks“ rungtynes.

      – Kaltės jausmas kliudys mėgautis varžybomis? – nebeatsispyrė Erika ir atsigręžė į Genoną.

      – Panašiai, – atsakė jis, nenuleisdamas nuo jos akių. Jų žvilgsniai susipynė kaip senais laikais, kai jis Erikoje matė nuostabiausią pasaulio moterį, kuria negalėjo atsigėrėti.

      Erika turėtų klykdama sprukti į savo šaltą tamsų butą. „Dabar, – įsakė ji savo kojoms. – Bėgam.“

      Bet kojos nė nekrustelėjo.

      SEPTINTAS SKYRIUS

      Genonas Erikos akyse įžvelgė viduje vykstančią kovą ir susiėmė, kad neištižtų. Jį kerėjo tos spindinčios akys, kuriose atsispindėjo slapčiausi jausmai. Nujautė, kad panorėjęs galėtų perskaityti ją kaip knygą – knygą, kurią mielai skaitytų vis iš naujo.

      Jų išsiskyrimas buvo neišvengiamas. Erikai perėjus į „Namų stilių“, Genonui beveik pavyko išmesti ją iš galvos. Jis niekada nesuabejojo dėl savo sprendimo. Išsiskyrimas buvo teisingiausias žingsnis jiems abiem. Kita vertus, kai senelis per Naujųjų metų vakarėlį paskelbė varžybas dėl generalinio direktoriaus posto, jam prieš akis bemat išniro Erikos veidas. Profesijos srityje Erika pasižymėjo energija ir sugebėjimu į viską pažvelgti žmoniškumo aspektu. Patį Genoną ji veikdavo dvejopai: ir ramindavo, ir skatindavo – kaip jokia kita moteris.

      – Jei nevažiuosi su manimi, – Genonas delnu švelniai nubraukė sniegą nuo jos plaukų, – pamanysiu, kad neįstengi man atsispirti.

      Erika rūsčiai dėbtelėjo į jį:

      – Tik apie save ir galvoji. Nors esi labai pinigingas ir pernelyg gražus, vis dėlto nesi kaip dovanėlė.

      – Ko gi manyje galima nemėgti? – paerzino ją Genonas.

      Erika surimtėjo.

      – Ateina toks laikas, kai į meilę СКАЧАТЬ