Название: Sugundymas
Автор: Sarah Mallory
Издательство: Сваёню книгос
Жанр: Зарубежные любовные романы
Серия: Istorinis meilės romanas
isbn: 978-609-03-0281-1
isbn:
– Gerai. Dafei skauda dantį, nusiųsiu ją pas gydytoją. Į gydyklas neisiu, bet tikėjausi, gal palydėsi mane į Vandens kambarį?
– Mielai. Ar važiuosite karieta?
– Kad tave kur, berniuk! Aš dar ne invalidė! Jeigu leisi įsikibti į parankę, kuo puikiausiai nueisiu pėsčia.
Ričardas greit atsiprašė, jautėsi patenkintas, kad jo protetė per tas dvi savaites, kol jis viešėjo jos namuose, gerokai atkuto. Gavęs jos laišką, smarkiai susirūpino ir iškart susiruošė į Batą. Rado markizę pasliką lovoje, rankoje suspaudusią uostomąją druską, tačiau jo atvykimas greitai numaldė jos nerimą, kurį moteris paaiškino padavusi jam laišką.
– Skaityk, – paliepė ji jam. – Nuo mano galvos skausmo – nedėkingosios vaikaitės.
– Kasandros?
– Tos pačios. Pasirodo, glaudžiau gyvatę užantyje! Priėmiau ją, kai mirė tėvai, suteikiau puikiausią išsilavinimą, mylėjau ir lepinau, ir štai kaip ji man atsimoka – pabėgo su tuo menkysta.
Ričardas greitai perbėgo laišką akimis.
– Ant parašo dėmės, – pastebėjo jis, – tarsi rašydama būtų liejusi ašaras. Ak, velniai rautų tą mergiotę! Niekada negalvojau, kad Kasė galėtų su jumis taip pasielgti.
– Ji mano esanti įsimylėjusi.
Ričardas pakėlė akis.
– Parašyta liepos pabaigoje. Prieš dvi savaites!
– Iš pradžių galvojau, kad Kasė ateis į protą ir grįš. Kai ji vis dėlto negrįžo ir mano sveikata pradėjo prastėti, daktaras Vingeitas pasiūlė pasikviesti ką nors, kad palaikytų man draugiją, todėl ir parašiau tau. – Senoji nelinksmai karktelėjo. – Vingeitas tikėjosi, kad kviesiuosi pusseserę Džuliją, bet ji tokia verksnė, kad net pagalvoti apie tai negalėjau.
– Ir aš negaliu įsivaizduoti nieko blogiau, – širdingai pritarė Ričardas. – Na, Sofija, ką turėčiau padaryti? Vytis ją? Atkeliavau į Batą dvirate karieta, bet, manau, pas jus tikrai atsirastų ir kelioninė.
Senoji ponia papurtė galvą.
– Ne, jie jau kirto sieną ir susituokė. Dabar ji ponia Džerald Vitni.
– Jei būtumėt man iškart pranešusi, gal dar būčiau spėjęs juos pavyti, – apgailestaudamas išpūtė orą Ričardas ir klausiamai kilstelėjo antakį. – Jei norite, galėčiau juos rasti ir pargabenti ją namo – kaip našlę.
– Ir kad ji manęs amžinai nekęstų? Ką ir kalbėti apie kilsiantį skandalą. Ne, jeigu jau taip jį myli, tegu. Vitnis kvailys, bet nekenksmingas. Parsivežę ją atgalios sukeltume dar daugiau kalbų. Žinoma, Bate tas nutikimas prilygo stebuklui, iš pradžių tik apie tai ir tekalbėjo, bet dabar visi aprimo. – Moteris atsiduso. – Paskutiniame laiške ji rašė, kad jie pasinaudos stojusia taika ir nuvyks į Paryžių. Kasė visada norėjo pakeliauti, todėl tikiuosi, kad ji su savo menkysta laiminga.
– Spėju, uždraudėte skelbti užsakus?
– Žinoma. Vos tik pajutusi, kuo kvepia, pasidomėjau ir pasakiau jai, kad Vitnis tėra nuskurdęs švaistūnas, bet argi ji klausė? Jos širdis jau buvo nelaisva. Su Dafės pagalba iš paskutiniųjų mėginau sugriauti jų planus, bet ji paspruko nakčia. Sumėtė pėdsakus, nuvedė mus priešinga kryptimi. Kol išsiaiškinome teisybę, jie jau buvo pasiekę Gretna Griną ir susituokę, – susiraukė Sofija. – Beje, net neabejoju, kad viską sumanė Kasė. Ji kur kas protingesnė už jį ir nebijo sukelti sąmyšio!
– Vadinasi, tikra Arandeil, – sausai šyptelėjo Ričardas. – Tai mūsų kraujyje, ponia. Tarp mūsų nėra nė vieno, kuris nebūtų sukėlęs didesnio ar mažesnio skandalo. Nagi, jeigu tos kalbos yra tiesa, tai kadaise ir jūs pati pabėgote su Hanu.
– Jis bent jau buvo markizas, dar ir turtingas! Ne, aš Kasei pasakiau, kad jos vedyboms su Vitniu nepritarsiu. Jo kilmė priimtina, bet jis neturi nei turto, nei vilčių jį paveldėti. Kasei, žinoma, dėl to galvos neskaudėjo; mergiotė užkibo ant gražaus veidelio. O, jis gražuolis, neneigiu, ir geraširdis, bet kišenėse vėjai švilpia.
– Tai kaip jie gyvens?
– Ji pasiėmė visas savo brangenybes. Turės jas parduoti ir iš tų pinigų verstis iki kitų metų, kol pasieks pilnametystę. Tada jau gaus gražaus pinigėlio, užteks visoms paskaloms išsklaidyti. Tokie turtai atvers jiems visas duris. Taip jau yra šiame pasaulyje.
Našlės skruostais tada nusirito kelios ašaros, ir Ričardas pasižadėjo pasilikti.
Nuo to laiko apie Kasandros pabėgimą nebebuvo užsiminta nė žodeliu, bet tapo aišku, kad incidentas sukrėtė Sofiją. Ričardas pernelyg stipriai mylėjo protetę, kad ją paliktų, kol ji nesustiprėjo kūnu ir dvasia. Todėl šią saulėtą rugpjūčio pabaigos dieną jis lydėjo ledi Han į garsųjį Vandens kambarį.
Ėjo jiedu lėtai, nes ledi Han buvo gerai žinoma Bate ir susitiko daugybę pažįstamų. Visi stabčiojo, teiravosi apie jos sveikatą. Su Ričardu buvo elgiamasi šaltokai ir mandagiai, leidžiant suprasti, kad jis pakenčiamas tik dėl giminystės su našle markize. Nieko kito, turėdamas tokią reputaciją, jis ir nesitikėjo. Juk jis vienas iš Arandeilų: viską, ko imdavosi, ar tai būtų gyvenimas, ar lošimas, jie darė iš širdies, ir velniai nematė pasekmių.
Vandens kambaryje buvo triukšminga ir pilna žmonių, aidėjo pašnekesiai.
– Dabar suprantu, kodėl nuo savo atvykimo į Batą čia dar nebuvau nė kojos įkėlęs, – vesdamas protetę per minią sumurmėjo Ričardas. – Visa grietinėlė ir tie, kurie jai nepriklauso, susirenka čia paliežuvauti apie pažįstamus. Tikrai, kaip jie visi spokso!
– Veikiausiai suka galvas, kas galėtų būti mano gražuolis palydovas, – sukikeno Sofija.
– O, daugumą jų aš pažįstu, – karčiai atkirto jis. – Labiau tikėtina, kad jie galvoja, jog gėdos paženklintų namų sūnui, juolab tokiam, kurio brolis buvo apkaltintas žmogžudyste, neturėtų būti leista savo pasirodymu suteršti šias šventas vietas.
Sofija tekštelėjo vėduokle jam per ranką.
– Pakaks tų nesąmonių, Ričardai. Pamiršti, kad aš irgi iš Arandeilų giminės.
– Bet jūs ištekėjote už turtingo markizo, ponia. Tai apvalo jus nuo šeimos vardą juodinančio purvo. Pažvelkit į juos – dabar šypsosi, bet tegu tik ištinka bėda, ir nedvejodami sudraskytų žmogų į skutelius tarytum kraują pajutę skalikai. Aš tai jau puikiai žinau.
– Ne visi. Pavyzdžiui, Veikfildai – puikūs žmonės. Matau, ir ledi Veikfild šiandien čia. Gal norėtum, kad pristatyčiau?
– Nebūtina, pažįstu jos sūnų ir sutinku, kad mano reputacijos jie nesureikšmino. Bet tie žmonės – išimtis. Visi kiti gyvena paskalomis. Pati man pasakojote, su kokiu pasimėgavimu jie piktdžiugavo pabėgus Kasei. Kaip pajėgiate likti tokia mandagi?
– Paprastai, – atsakė senoji ponia. СКАЧАТЬ