Sugundymas. Sarah Mallory

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ būdo! – nutraukė ją Valteris, o jo liesas veidas kone susitraukė iš nepritarimo. – Ji net buvo pabėgusi!

      – Ne, ne, jums neteisingai pranešė, – ramindama pataisė Filida. – Elena su draugėmis tiesiog išsmuko į gegužinę ir iki pusiaunakčio grįžo.

      – Bet visi žino, kas sumanė tą nuotykį! Juk nepateisinate jos bastymosi po miestą vidury nakties?

      – Tikrai ne, bet, laimei, jai nieko nenutiko, kaip pastebėjo ponia Akroid.

      – Toji ponia taip pat nedvejodama pastebėjo nebegalinti leisti Elenai pasilikti savo mokykloje.

      – Tik todėl, kad skvairas pajuto… nenumaldomą aistrą Elenai ir pradėjo lankytis visiškai nepriimtinu laiku.

      – O Elena jį drąsino!

      – Ne, ji parašė man ir patikino, kad neleido nieko daugiau, tik parlydėti ją iš bažnyčios.

      – Iš mišparų. Sutemose nelydima net tarno!

      Filida susiraukė.

      – Kaip, po galais, jūs žinote tokias smulkmenas? Ak, taip, – nušvito moteris, – juk Bridžitos bičiulės ledi Lingford duktė mokosi ponios Akroid mokykloje, ar ne? Bernisė. – Ji pati sau linktelėjo. – Prisimenu, Elena man pasakojo apie ją, kai viešėjo Tatamų Parke per Kalėdas. Šlykšti skundikė – ji taip ją ir pavadino.

      – Iš kur gavau tokių žinių – visiškai nesvarbu, – išdidžiai pareiškė Valteris. – Tiesa ta, kad jeigu ponia Akroid, būdama patyrusi mokyklos direktorė, nesugeba užtikrinti mergaitės saugumo, kokių galimybių turite jūs? Apgailestauju, kad tenka kalbėti taip atvirai, brangioji sese, bet brolis pernelyg saugojo jus nuo tikrojo pasaulio. Jūs nepatyrusi ir naivi, todėl negalite būti mano dukterėčios globėja.

      – Man labai gaila, kad taip galvojate, Valteri, bet seras Evelinas pavedė Elenos globą man, todėl iki ateinančių metų, kol globojama mano sesers pasirodys debiutančių pokylyje, ji gyvens su manimi. Jums nereikia dėl nieko nerimauti. Aš visiškai pajėgi ja pasirūpinti.

      Tardama svainiui šiuos žodžius Filida jautėsi ganėtinai užtikrintai, bet dabar, iki Elenos atvykimo likus visai nedaug laiko, pajuto krustelint abejonę. Ar pasielgė kvailai, kviesdamasi Eleną pagyventi su ja? Nuo sero Evelino mirties praėjo metai, ir visą tą laiką Filida jautėsi nepaprastai vieniša, gyveno užsidariusi, jai draugiją palaikė tik nusenusi giminaitė. Be to, moteris klaikiai nuobodžiavo. Ji nė nenutuokė, kad taip pasiges gyvenimo, kurį gyveno būdama sero Evelino Tatamo žmona. Ji įžengė į santuokinį gyvenimą su nerimu ir neturėdama didelių lūkesčių, bet sutuoktinis parodė jai tokį gerumą ir dėmesį, kokio nebuvo tekę patirti gimtuosiuose namuose. Filida su malonumu rūpinosi jo namais ir kartais net pajusdavo šiokią tokią paguodą jo lovoje, nors tokio širdį deginančio pakylėjimo, apie kokį buvo skaičiusi romanuose arba eilėse, taip ir nepasiekė. Ji žinojo, kad tam reikia meilės, ir įsitikino, jog tokia meilė, kuri pakylėja žmogų iki ekstazės arba nusviedžia į gilią neviltį, išties labai reta. Bet tai nebuvo svarbu – jos dienas užpildė nauja šeima ir draugai. Jai to pakako, ir per tuos ilgus dvylika gedulo mėnesių ji skaudžiai išgyveno netektį. Iš įdukros laiškų sužinojo, kad ji mokykloje jaučiasi vis prasčiau. Ji norėjo pamatyti pasaulį, išskleisti savo sparnus. Kai ponia Akroid parašė, jog, kad ir su didžiausiu nenoru, ji privalanti paprašyti atsiimti įdukrą iš mokyklos, išsinuomoti namą Bate sau ir Elenai pasirodė tobulas sprendimas.

      Moters dėmesį patraukė po langais pasigirdęs karietos dardėjimas. Žvilgtelėjusi ji pamatė prie durų stovint savo pačios elegantišką kelioninį fajetoną, ir jos veidą nutvieskė šypsena.

      – Ji čia! – pranešė Filida tuščiam kambariui.

      Skubindamasi laiptais žemyn, Filida nusirišo lininę prijuostę. Kai nusileido į vestibiulį, ten jau virė gyvenimas: vadovaujami griežto veido moters su geležies pilkumo mantija ir tokios pat spalvos kepuraite, liokajai tempė vidun skrynias ir lagaminus. Kita vestibiulyje stovinti moteris negalėjo būti labiau skirtinga: septyniolikmetė mergina, kurios puikią figūrą paryškino šviesiai žydro aksomo pasivaikščiojimams skirta suknelė ir žaisminga kepuraitė ant šviesių plaukų, gyvai šnekučiavosi su pagyvenusiu Filidos vyresniuoju liokajumi Hirstu, kurį ji atsivežė į Batą. Pamačius dailiąją įdukrą, Filidos širdį užplūdo pasididžiavimas ir šiluma. Pastebėjusi įmotę, mergina nutraukė pokalbį ir puolė į ištiestas rankas.

      – File! Pagaliau! – Elena be gailesčio suspaudė ją glėbyje. – Taip džiaugiuosi būdama su tavimi!

      – O aš džiaugiuosi matydama tave čia, mieloji. Vaje, kaip tu išaugai, kažin ar būčiau atpažinusi, – pareiškė Filida, karštai spausdama merginą glėbyje. – Ar kelionė labai išvargino?

      – Nė trupučio, tavo karieta tokia patogi, o visi žmonės, kuriuos sutikome kelyje, buvo labai malonūs. Kai sustojome nakvynės Elnio svečių namuose, galvojome, kad teks vakarieniauti kavinėje, nes svečių namuose buvo apsistojusi didžiulė kompanija, tačiau kai jie išgirdo apie mus, kilniaširdiškai užleido mums vieną saloną, o paskutinį vakarą Raudonajame liūte labai malonus džentelmenas apsikeitė su mumis kambariais, nes mūsiškio langai išėjo į pagrindinį vieškelį, nuo kurio sklido siaubingas triukšmas.

      – Kokia laimė, kad kelyje praleidote tik dvi naktis! – sušuko Filida. – Vienas Dievas težino, kas būtų nutikę toliau. Galbūt man pačiai reikėjo atvykti tavęs pasiimti, tačiau norėjau būti tikra, kad namai bus paruošti.

      – Be to, tu juk žinojai, kad brangioji Metė manimi gerai pasirūpins.

      Išgirdusi savo vardą, moteris su pilka mantija pakėlė galvą.

      – O kas rūpinosi mano ponia, kol manęs nebuvo? – suniurnėjo ji.

      – Naujoji mergina, kurią priėmėme, Džeinė, labai šauniai tvarkėsi, – ramiai atsakė Filida. – Manau, ji man kuo puikiausiai tiks.

      – Ar nori pasakyti, kad Metė nebetarnaus tavo kambarine? – išpūtė akis Elena.

      – Ne, brangute, panelė Metlok mieliau rūpintųsi tavimi. Juk kol neišvykai mokytis, ji buvo tavo auklė.

      – Ponia nori pasakyti, kad aš esu perkandusi visas tavo nutrūktgalviškas suktybes, panele Elena, – be užuolankų pataisė tarnaitė.

      – Neturiu aš jokių nutrūktgalviškų suktybių! – pasipiktino Elena.

      – Aišku, kad ne, – slėpdama šypseną nuramino Filida. Po naująja stilinga išore slypėjo ta pati jos pažįstama Elena. – Dabar leiskime Metei sutvarkyti tavo daiktus, o mes eisime į rytmetinį kambarį. Tavęs laukia limonadas su pyragaičiais.

      Taip ji atitraukė merginos dėmesį, ir šioji nusekė paskui Filidą per vestibiulį.

      – Ak, kaip gera vėl būti su tavimi, File, – vos jiedviem likus vienoms pratrūko mergina. – Visus metus tavęs nemačiau, jei neįskaičiuosime tų dviejų savaičių per Kalėdas.

      – Mudvi juk sutarėme, kad svarbu užbaigti mokslus. Be to, Tatamų Parke šiuos metus būtum nuobodžiavusi.

      – Tikriausiai tu teisi. Bet kai neliko tėčio, aš bijojau, kad iki debiutančių pokylio СКАЧАТЬ