Kvepianti braškėmis. Lori Wilde

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ staiga mestelėjosi atgal, pulsas pasiutusiai tukseno. O, ne! Tik ne tai! Tau negalima taip elgtis.

      Iš akių matėsi, kad vyras linksminasi. Jis žinojo, kad privertė ją pasijausti nepatogiai ir tuo mėgavosi.

      – Esu švarių plaukų šalininkė. Turiu taisyklę – trinkti juos kiekvieną dieną, – Heilė išdidžiai pakėlė smakrą.

      – Žinau, – sumurmėjo vyras. Balsas buvo šiltas ir malonus. – Tau patinka tavo taisyklės.

      Ir kuo jis dedasi, mano ją pažįstąs? Vien tik tai, kad jie vos… Na, nereikia kreipti dėmesio į tai, kas vos neįvyko – Heilė buvo pasiryžusi tai pamiršti. Labiausiai erzino, kad visa tai kaip tik dėl jo ir neįvyko.

      – Turiu eiti. – Mergina buvo pasirengusi dingti, tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių nepajudėjo.

      – Turėjau suprasti, kad neateisi į mano vakarėlį, Mažoji Panele Puritone.

      – Vien tik todėl, kad neketinu dalyvauti bakchanalijoje, dar nereiškia, kad esu puritonė.

      – Bakchanalija? – nustebęs paklausė Džebas.

      – Tai toks žodis. Pasiieškok apibrėžimo.

      – Bailė.

      Mergina išsitiesė.

      – Aš nieko nebijau. – Atsargiai. Nuo melo tįsta nosis.

      – Nesutinku. Bijai, kad gerai praleisi laiką.

      Ji prunkštelėjo.

      – Mano požiūris į tai, ką reiškia gerai leisti laiką, visiškai skiriasi nuo tavo.

      – Žinau. Savigrauža – man ne pats maloniausias laisvalaikio užsiėmimas.

      Ji patempė viršutinę lūpą – buvo nusiteikusi jam nesišypsoti.

      – Ką gi, gero tau vakarėlio ir saugios kelionės. – Džebas ją pričiupo. Na, ne seksualine prasme. Pažemino ją – taip sakyti būtų tiksliau. Jis ją pažemino. Jei ne dėl ko kito, tai bent už tai turėtų jo nekęsti.

      – Kai išvyksiu, ar pasiilgsi manęs? – Džebas pasilenkė, veidą nušvietė dar platesnė šypsena.

      Per naktį.

      – Nė kiek!

      – Manau, kad pats prisiprašiau.

      – Taip.

      Jis jai mirktelėjo.

      – Aš – pasiilgsiu.

      – Kodėl?

      – Šioje saloje esi vienintelė, verčianti mane vaikščioti ant pirštų galų.

      Ne, pone! Šis vyras neprivers jos išskysti. Ji atsispirs.

      – Nori vaikščioti ant pirštų galų? Avėk aukštakulnius!

      Jis atlošė galvą ir skambiai nusijuokė.

      – Man taip pat patinka tavo humoro jausmas.

      – Neketinau būti juokinga. – Heilė sukryžiavo rankas ant krūtinės.

      – Tu taip pat esi vienintelė, kuriai nepatinku, o kodėl – negaliu suprasti.

      Heilė pašiepė.

      – Ne visi juk turi tave mėgti. Ir kodėl tau rūpi, patinki man ar ne?

      – Nes tu man patinki.

      – Tau visi patinka.

      – Tiesa, – pritarė žengdamas žingsnį arčiau. – Tačiau ne taip stipriai kaip tu.

      Mergina ištiesė ranką, lyg norėdama pasakyti: Stop.

      – Aš tau nepatinku. Tau patinka iššūkis.

      Melsvos vyro akys sublizgo.

      – Turiu pripažinti, kad iššūkis man labai patinka. Kuo labiau priešiniesi, tuo labiau noriu… – prieš pratęsdamas mintį, vyras padarė ilgą pauzę – merginos širdis drebėjo, – kad dalyvautum mano vakarėlyje.

      – Tu nori neįmanomo.

      Džebas, rodydamas lygių baltų dantų eilę, ilgai ir garsiai juokėsi. Tuo jis ir blogas. Jis buvo tobulas ir jo troško kiekviena moteris. Įskaitant ir tą blondinę, prisėlinusią prie Džebo alkūnės ir mirksinčią jam dirbtinėmis blakstienomis.

      – Tave dievinanti publika tavęs laukia.

      – Ką?

      Heilė linktelėjo į moterį.

      Džebas vos vos pasižiūrėjo į blondinę ir greitai vėl nukreipė žvilgsnį į Heilę.

      – Ateik į vakarėlį.

      – Nemanau. Mano plaukai labai ilgai džiūva, – pašmaikštavo Heilė.

      Heilė negali leisti, kad Džebas sužinotų, kaip smarkiai jis ją domina. Jei tik vyras nutuoktų, kad jos seksualinėse fantazijose jis yra pirmo ryškumo žvaigždė, ji neišgyventų. Ji nenori būti kaip tos kvailai jam besišypsančios moterys.

      Taip, jis gerai atrodo. Taip, jis yra turtingas. Taip, jis yra charizmatiškas. Kaip tik dėl to Džebas jos ir nedomina. Džebas Vitkombas – labai paviršutiniškas vyras.

      – Tu daugiau manęs nebepamatysi, – susigėdęs pasakė Džebas. – Ar nenorėtum atsisveikinti?

      – Viso gero! – Heilė pajudino pirštus.

      – Be tavęs vakarėlis bus ne vakarėlis.

      – Tu manęs nepasigesi.

      Vyras pakreipė galvą, skvarbiu žvilgsniu pasižiūrėjo į ją.

      – A, suprantu, tačiau tu klysti.

      – Vitkombai, to nebus.

      Džebas gūžtelėjo pečiais.

      – Juk vyrukas visada gali pasvajoti, tiesa?

      – Jei tai tik ir liks svajone.

      Vyras ištiesė ranką, palietė Heilę. Merginos kūnu nuvilnijo virpulys.

      – Heile, man tavęs trūks.

      – Na, tik vienam iš mūsų.

      – Oi! – Šypsena vėl sugrįžo, jis griebėsi už krūtinės. – Tu kalbi rimtai.

      – Niekada to nepamiršk.

      Blondinė prie vyro šono prisiartino ir pravėrė burną.

СКАЧАТЬ