Derybos su bosu. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ reikia sprendimų, – nekantravo Zakaris.

      – Pateiksiu juos tau, – pažadėjo Takas.

      Jis gal ir nenutuokė, ką darė, bet gerai mokėjo paslėpti nepasitikėjimą.

      – Gal galime bent per susirinkimus surengti konferencinius skambučius su Diksonu? – paklausė Harvis.

      – Jis nepasiekiamas, – atsakė Takas.

      – Kur jis?

      Takas įtempė žandikaulius ir pažiūrėjo į vyrą.

      – Nori pilnos ketvirčio ataskaitos ar suvestinės? – paklausė Lukas Stilas. Jis buvo jauniausias iš visų vadovų, eksploatacijos vadovas.

      Nors kiti vadovai vilkėjo elegantiškus kostiumus, Lukas dėvėjo džinsus ir tamsų sportinį megztinį. Žydri marškiniai buvo tvarkingai išlyginti, bet jis nesivargino užsirišti kaklaraiščio. Šis vyras laviravo taro dviejų pasaulių – buhalterių ir teisininkų, kurie nustatydavo strateginę kryptį, ir krovinių gabenimo vadybininkų visame pasaulyje, kurie rūpinosi prekių pervežimu iš taško A į tašką B.

      – Kol kas pakaks suvestinės. – Takui patiko pragmatiškas Luko situacijos suvaldymas.

      Lukas pakėlė antakius ir tyliai paklausė kitų vyrų, ar jie nori dar ką nors pasakyti.

      Takas nusprendė pasinaudoti galimybe ir pabaigė susirinkimą.

      – Ačiū, – padėkojo jis ir pakilo nuo kėdės.

      Visi pakluso ir išėjo iš susirinkimų kambario, palikdami Taką vieną su Diksono padėjėja Amberė.

      Anksčiau Takas nebuvo atkreipęs į ją dėmesio, bet dabar mergina padarė jam įspūdį kaip tvirtybės ir dalykiškumo pavyzdys. Kol tėvo padėjėja Margaretė atrodė palūžusi, Amberė išliko rami ir susikaupusi.

      Jei ji dalyvautų aktorių atrankoje, idealiai tiktų patikėtinės vaidmeniui. Tamsūs plaukai buvo tvarkingai supinti į kasą, makiažas – neryškus. Sekretorė dėvėjo pilką sijoną, baltą susagstomą palaidinę ir megztuką.

      Tik du dalykai sužadino Tako dėmesį – plonos plaukų sruogos, išsprūdusios iš kasos, ir smailūs juodi aukštakulniai, kurių auksiniai padai spindėjo jai einant. Plaukų sruogos atrodė žavingai, o bateliai – intriguojamai. Abu šie dalykai galėtų sujaudinti, jei būtų tai sau leidęs.

      Bet neleido.

      – Turime priversti Diksoną grįžti, – nusprendė Takas, susitelkdamas darbui. Brolis buvo svarbiausia.

      – Nemanau, kad turėtume jam trukdyti, – paprieštaravo Amberė.

      Takui toks atsakymas pasirodė absurdiškas.

      – Jis turi vadovauti įmonei.

      Sekretorės žydros akys plykstelėjo pykčiu.

      – Tu turi vadovauti įmonei.

      Nežinia kodėl Takui pasirodė netikėta, kad Amberė, nors ir priešiškai nusiteikusi, reiškia jausmus. Tai buvo dar vienas jį suintrigavęs dalykas. Bet ir tai Takas ketino ignoruoti.

      – Abu žinome, kad to nebus, – kategoriškai pasakė.

      – Nieko mes nežinome.

      Takas nebuvo hierarchijos šalininkas, bet sekretorės elgesys jam pasirodė nederamas.

      – Ar su Diksonu kalbi taip pat?

      Atrodė, kad klausimas nustebino Amberę, bet ji greitai susiėmė.

      – Kaip?

      Takas neketino pasiduoti.

      – Puikiai supranti, ką turiu omenyje.

      – Reikia duoti Diksonui laiko. Skyrybos jį labai paveikė.

      Takas puikiai žinojo, kaip brolį paveikė skyrybos.

      – Jam be žmonos geriau.

      – Pritariu. – Amberė buvo užtikrinta.

      – Jis tau pasakojo apie žmoną? – nustebęs paklausė Takas.

      Amberė iš karto neatsakė ir jis suprato, kad mėgina sukurti gražų atsakymą.

      Takui pasidarė smalsu, kiek artimas Diksonas su savo padėjėja. Ar sekretorė buvo brolio patikėtinė? O gal daugiau?

      – Mačiau juos kartu, – galiausiai paaiškino Amberė. – Girdėjau kai kuriuos jų pokalbius.

      – Nori pasakyti, kad slapta klauseisi? – Ne itin pagirtinas elgesys. Bet, kita vertus, ne jam teisti.

      – Noriu pasakyti, kad ji gana garsiai šaukė.

      – Negalėjai išeiti ir palikti jų vienų?

      – Ne visada. Dėl darbo privalau sėdėti prie stalo, kuris yra už Diksono kabineto durų.

      Takui buvo labai smalsu, kokios buvo Amberės pareigos, kai Diksono santuoka ėmė pamažu byrėti. Jis nužvelgė tvarkingus merginos drabužius ir dailiai sušukuotus plaukus. Nors drabužiai aklinai užsagstyti, mergina labai patraukli.

      – Suprantu…

      – Liaukis, – rėžė ji.

      – Liautis ką?

      – Liaukis galvoti kažką, ko nepasakai. Jei nori ko manęs paklausti, klausk.

      Takui tai tiko.

      – Kas buvai mano broliui?

      – Buvau jo patikėtinė, – atsargiai atsakė Amberė.

      Takas šiek tiek palinko į priekį.

      – Ir ką gi jis tau patikėjo?

      – Viską.

      – Supranti, ko klausiu.

      – Tai paklausk tiesiai.

      Nepaisant jos elgesio, ji jam patiko. Takas žavėjosi jos tiesmukiškumu.

      – Ar miegojai su mano broliu?

      Pažiūrėjęs į jos spindinčias žydras akis Takas staiga suprato, koks svarbus jam Amberės atsakymas. Nenorėjo, kad ji pasirodytų esanti Diksono meilužė.

      – Ne.

      Jam palengvėjo.

      – Įsitikinusi?

      – Tikriausiai nebūčiau to pamiršusi. Galbūt automobilio raktus… Gal nupirkti katei ėdalo… Bet pamiršti, kad miegojau su bosu? – Mergina tapo kategoriška. – Taip, Takai, įsitikinusi.

      Jis užsimanė ją pabučiuoti. Staiga jį užvaldė СКАЧАТЬ