Derybos su bosu. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      – Turite atvažiuoti į biurą. – Staiga ji nutilo.

      İš tiesų Takas turėjo važiuoti į ligoninę ir pasitikti ten greitąją. Ji ieškojo būdo, kaip visa tai pasakyti.

      – Kodėl? – paklausė Takas.

      – Jūsų tėvas…

      – Mano tėvas nori, kad atvažiuočiau į biurą? – Ištęstą kalbėjimo manierą persmelkė sarkazmas.

      – Turėjome iškviesti greitąją.

      Tako balse pasigirdo rūpestis:

      – Ar tėvas parkrito?

      – Labiau susmuko…

      – Ką? Kodėl?

      – Nežinau. – Amberė manė, kad tai širdies smūgis, bet nenorėjo spėlioti garsiai.

      – Kaip tai nežinai?

      – Paramedikai šiuo metu guldo jį ant neštuvų. Neskambinau poniai Taker, nes nenorėjau gąsdinti.

      – Teisingai. Geras sprendimas.

      – Tikriausiai turėtumėte juos pasitikti centrinėje ligoninėje.

      – Ar jis sąmoningas?

      Amberė pažvelgė į užmerktas Džeimisono akis ir išbalusią odą.

      – Nemanau.

      – Važiuoju.

      – Gerai.

      Telefono linija nutilo ir Amberė padėjo ragelį.

      Paramedikai pravežė pro ją Džeimisoną. Jis buvo prisegtas prie neštuvų, ant veido buvo užmauta deguonies kaukė ir į veną įvesta lašelinė.

      Amberė susmuko į Margaretės kėdę, nes kojos nusilpo ir drebėjo keliai.

      Iš Džeimisono kabineto išėjo Margaretė ir seselė. Margaretės akys buvo paraudusios, skruostais tekėjo ašaros.

      Amberė pakilo jos pasitikti.

      – Viskas bus gerai. Jis gaus geriausią pagalbą.

      – Kaip? – retoriškai paklausė Margaretė. – Kaip tai galėjo nutikti?

      Seselė atsiprašė ir nusekė paskui paramedikus.

      – Manai, jis turėjo bėdų su širdimi? – tyliai paklausė Amberė.

      Margaretė papurtė galvą.

      – Ne, bet praėjusį vakarą… – jos skruostu nuriedėjo dar viena ašara.

      – Ar vakar kažkas nutiko? – Amberė pamanė, kad bendradarbė turi omenyje vakarykštę popietę.

      – Jis buvo labai geros nuotaikos. Išgėrėme šiek tiek vyno.

      – Gėrėte vyną biure?

      Margaretė sustingo. Moters veide staiga pasirodė panika ir kaltė, ir ji žengė žingsnį atgal, nukreipdama žvilgsnį į šalį.

      – Nieko tokio, – sumurmėjo ji ir nukreipė dėmesį į kažkokius dokumentus ant savo stalo, sudėdama juos į krūvelę.

      Amberė buvo priblokšta.

      Džeimisonas ir Margaretė praėjusį vakarą buvo kartu? Ar jie buvo kartu? Atrodė, kad taip.

      Margaretė nerangiai apėjo aplink stalą.

      – Aš… Tai yra… – ji susmuko kėdėje.

      – Taip, – pritarė Amberė, nežinodama net kam pritaria, bet įsitikinusi, kad turi pabaigti šį pokalbį ir grįžti prie savo stalo.

      Ji pradėjo eiti koridoriumi, bet staiga, pareigos priversta, sustojo.

      – Paskambinsiu vyriausiems vadybininkams ir pranešiu jiems naujienas. Ar Džeimisonas sakė tau apie Diksoną?

      Margaretė pakėlė akis.

      – Ką apie Diksoną?

      Amberė nusprendė, kad žinios apie Diksono išvykimą galėjo kelias valandas palaukti.

      – Nieko, pakalbėsime vėliau.

      Margaretė vėl nuleido galvą ir paspaudė keletą klavišų ant klaviatūros.

      – Šiandien Džeimisonas turėjo suplanuotus pietus ir trečią valandą susitikimą su valdyba.

      Amberė paliko Margaretę dirbti, mėgindama suvokti viską, kuo reikia pasirūpinti.

      Diksonas išvyko. Džeimisonas susirgo. Nebuvo nieko atsakingo. Ji nežinojo, kur Takas. Tiesą sakant, net negalėjo įsivaizduoti, kas nutiktų, jei Takas perimtų vadžias. Jis nebuvo tikrasis viceprezidentas. Jis buvo tik dalininkas, retkarčiais užsukantis į biurą ir pagreitinantis širdies plakimą pusei darbuotojų moterų.

      Praėjus savaitei, Takas suprato, kad turi pripažinti tikrovę. Kol tėvas pasveiks po širdies smūgio, praeis savaitės, o gal net mėnesiai. Diksonas buvo tiesiog dingęs. Kažkas turėjo vadovauti Takerio krovinių gabenimo įmonei. Ir tas kažkas turėjo būti jis.

      Vyriausieji įmonės vadovai sėdėjo aplink susirinkimų stalą ir atrodė susirūpinę, matydami Taką prezidento kėdėje. Jis negalėjo jų kaltinti.

      – Nesuprantu, – papriekaištavo Harvis Mileris, finansų direktorius, – kodėl net nesikalbi su Diksonu.

      Takas dar nebuvo nusprendęs, kiek jiems atskleisti apie brolio dingimą. Jis mėgino jam skambinti, rašė žinutes ir elektroninius laiškus, bet negavo jokio atsakymo. Nebuvo jokių užuominų, išskyrus paslaptingą laišką, kurį Diksonas paliko tėvui ir kuriame rašė, kad išvažiuoja mėnesiui, o gal ir ilgiau.

      – Diksonas atostogauja, – paaiškino Takas.

      – Dabar? – negalėdamas patikėti nusistebėjo Harvis.

      Mari Silas nustebusi ir nusivylusi pakėlė galvą.

      – Nieko apie tai nežinojau.

      Ji buvo atsakinga už personalą ir Takas žinojo, kad didžiavosi tuo, jog visada viską žino.

      – Iškviesk jį, – pareikalavo Harvis.

      Vietoj to, kad atsakytų kuriam nors iš susirinkusių, Takas peržvelgė penkių vadovų veido išraiškas.

      – Iš kiekvieno jūsų rytoj ryte noriu gauti būklės ataskaitas. Amberė paskirs susitikimus su kiekvienu iš jūsų atskirai.

      – O kaip Niujorko prekybos paroda? – paklausė Zakaris Ingelsas, rinkodaros direktorius.

      Tako СКАЧАТЬ