Derybos su bosu. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

      Pirmas skyrius

      Šeštadienio vakaras Lorensui Takeriui – Takui – baigėsi anksti. Pasimatymas nenusisekė.

      Jos vardas buvo Felisitė. Jos šypsena buvo ryški, plaukai – saulės šviesumo, figūra galėtų sustabdyti lekiantį automobilį, o intelektas prilygo basethaundo1. Taip pat jai buvo būdingas rėksmingas ir ištęstas pokalbio stilius, ji buvo kategoriškai nusiteikusi prieš finansuojamus vaikų darželius ir komandinį vaikų sportą. Be to, jai nepatiko Bulsai2. Koks save gerbiantis čikagietis galėjo nekęsti Bulsų? Tai buvo nelojalu.

      Jiems suvalgius desertus, Takas pasijuto pavargęs nuo nesibaigiančių jos pamokymų. Jis nusprendė, kad gyvenimas per trumpas, todėl išleido ją prie namų ir trumpai pabučiavo atsisveikindamas.

      Dabar jis įėjo į prabangų Takerių šeimai priklausančio namo fojė, galvodamas apie sekmadienio rytą, kai susitiks su savo draugu Šeinu Kolbornu žaisti krepšinio.

      – Tai labai nerūpestinga, – iš bibliotekos pasigirdo piktas tėvo, Džeimisono Takerio, balsas.

      – Nesakau, kad bus lengva, – tarė vyresnysis Tako brolis Diksonas iš pykčio įtemptu balsu.

      Jie abu vadovavo daugiataučiam šeimyniniam konglomeratui – Takerio krovinių gabenimo įmonei – ir buvo neįprasta, kad ginčijosi.

      – Per silpnai pasakyta, – tarė Džeimisonas. – Kas galėtų įsikišti? Mano rankos surištos. Bet neketinu siųsti į Antverpeną kokio jauniklio.

      – Eksploatacijos vadovas nėra jauniklis.

      – Atstovauti įmonei turi viceprezidentas. Tai turi padaryti tu.

      – Tada nusiųsk Taką.

      – Taką? – nusišaipė Džeimisonas.

      Panieka tėvo balse neturėjo erzinti Tako, bet suerzino. Net po šitiek metų jis jautė nuoskaudą dėl nuolatinio tėvo nepasitikėjimo ir nepagarbos.

      – Juk jis – viceprezidentas, – tarė Diksonas.

      – Tai tik pavadinimas. Vargu…

      – Tėti…

      – Ką „tėti“? Juk žinai savo brolio ydas taip pat gerai, kaip ir aš. Nori išeiti ilgalaikių atostogų būtent dabar?

      – Ne aš pasirinkau šį laiką.

      Džeimisono balsas šiek tiek nurimo.

      – Ji niekingai su tavimi pasielgė, sūnau. Visi tai žino.

      – Mano žmona po dešimties metų išdavė visas priesaikas, duotas vienas kitam. Ar bent įsivaizduoji, kaip jaučiuosi?

      Takas pajuto užuojautą Diksonui. Buvo praėję keli siaubingi mėnesiai nuo tada, kai Diksonas užtiko Kasandrą su kitu vyru. Šios savaitės pradžioje atkeliavo galutiniai skyrybų dokumentai. Diksonas daug apie juos nekalbėjo. Tiesą sakant, jis buvo neįprastai tylus.

      – Pyksti ir tai normalu. Bet skyrybų byloje laimėjai: dėl priešvedybinės sutarties ji liko beveik be nieko.

      Diksono balsas atrodė bejausmis.

      – Tu viską matuoji tik pinigais.

      – Kaip ir ji, – atsakė Džeimisonas.

      Jiedu nutilo ir Takas suprato, kad tą akimirką galėjo išeiti iš bibliotekos ir sugauti jį slapta besiklausantį. Jis tyliai atbulas žengė prie lauko durų.

      – Takas nusipelnė galimybės, – pamėgino Diksonas.

      Takas sustingo ir ėmė klausytis toliau.

      – Jis turėjo galimybę, – atsakė Džeimisonas ir jo žodžiai vėl skaudžiai įgėlė.

      Kada? – norėjo sušukti Takas. Kada jis turėjo galimybę padaryti ką nors daugiau, nei sėdėti vadovybės aukšte esančiame kabinete ir jaustis nepageidaujamu svečiu?

      Bet, vos pajutęs nuoskaudą, priminė sau, kad jam tai nerūpi. Vienintelė gynybos strategija prieš tėvą buvo nepagarbos, nepripažinimo ar negalėjimo reikšmingai prisidėti prie šeimos verslo ignoravimas. Daug kas pavydėjo jo gyvenimo būdo, todėl jis turėjo tylėti ir mėgautis.

      – Žinojau, kad tai prasta mintis, – pripažino Diksonas.

      – Tai siaubinga mintis, – atsakė Džeimisonas.

      Takas ištiesė už nugaros ranką ir atidarė lauko duris. Tada stipriai jas užtrenkė ir demonstratyviai patrepsėjo kojomis ant kietmedžio grindų.

      – Ar kas nors yra?! – sušuko jis eidamas į biblioteką ir suteikdamas jiems pakankamai laiko apsimesti, kad kalba apie ką kita.

      – Sveikas, Takai, – įžengus į tamsių spalvų vyrišką erdvę pasisveikino brolis.

      – Nemačiau tavo automobilio, – tarė Takas.

      – Pastačiau jį garaže.

      – Nakvosi?

      Diksonas turėjo butą miesto centre, kur gyveno su Kasandra, bet kartais pasilikdavo nakvoti šeimos namuose.

      – Pasiliksiu čia, – atsakė Diksonas. – Šiandien pardaviau butą.

      Iš tėvo veido išraiškos Takas spėjo, kad ir jam tai buvo naujiena.

      – Vadinasi, kurį laiką pagyvensi čia? – nerūpestingai paklausė Takas. Jis atlaisvino ir nusiėmė kaklaraištį. – Ką gersi?

      – Glen Garron, – atsakė Džeimisonas.

      – Skamba neblogai. – Takas nusivilko švarką ir numetė jį ant sodriai raudonos spalvos odinio krėslo.

      Per septyniasdešimt metų biblioteka pasikeitė nedaug – nuo grindų iki lubų driekėsi knygų lentynos, vienoje pusėje stūksojo akmeninis židinys, erdvę užpildė didžiuliai odiniai krėslai ir ornamentais išdrožinėti riešutmedžio staliukai. Ją pastatė Tako senelis Randalas, kaip vietą, kur džentelmenai galėjo pasislėpti nuo pasaulio – tais laikais, kai džentelmenai manė, kad turi nuo ko slėptis.

      Takas nepertraukė tylos, bet specialiai laukė, norėdamas pamatyti, kur brolis ir tėvas nukreips kalbą.

      – Kaip sekėsi pasimatymas? – paklausė tėvas.

      – Neblogai.

      Džeimisonas demonstratyviai pažiūrėjo į sunkų platininį laikrodį.

      – Ji nebuvo raketų specialistė, – tarė Takas, atsakydamas į neištartą klausimą.

      – Kada nors susitikinėjai su raketų specialiste? – paklausė Džeimisonas.

      Takas susiraukė nuo pašaipaus tėvo tono. Jųdviejų akys susitiko, kol Džeimisonas vėl prašneko.

      – Įdomu, kaip gali lyginti.

      – Pirmas pasimatymas? – paklausė Diksonas ne tokiu teisiančiu tonu.

      Takas nuėjo prie baro ir paėmė krištolinę taurę.

      – Paskutinis СКАЧАТЬ