Nuožmusis Kalebas Vaildas. Sandra Marton

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      Mergina atsisuko į Kalebą.

      – Ačiū.

      Jis nusišypsojo.

      – Prašau.

      – Nė nežinau tavo vardo.

      Jis jau norėjo pasakyti, kad anksčiau jai prisistatė, bet akivaizdu, kad to įvykio ji neprisiminė. Be to, ir jis juo nesididžiavo.

      – Kalebas, – tarė jis. – O tu?..

      – Seidžė.

      Šis vardas jai tiko. Šalavijai1 rančoje augo nevaržomai. Jie stiprūs, ištvermingi. Ir gražūs. Kaip ir ji. Kodėl anksčiau laikė ją tik dailia? Net ir dabar, tušui nubėgus po akimis, ji buvo miela.

      – Na, – tarė ji vėl. – Ačiū už… – Nutilo. Veidas nuraudo. – Ak.

      – Kas yra?

      – Kiek kainuos parvažiuoti? – Ji paplekšnojo per mažulytę piniginę ant rankos, kurią jis palaikė apyranke. – Pinigus ir raktus nešiojuosi su savimi. Niekas nepasitiki spintelėmis, tad, supranti, turiu pinigų, bet nemanau, kad jų užteks sumokėti už…

      – Kodėl manai, kad leisčiau tau mokėti?

      – Ne. Turiu omenyje, negalėčiau leisti…

      – Šiaip ar taip ruošiausi kviestis automobilį, – tarė jis, meluodamas pro sukąstus dantis. – Palydėti tave namo bus tik šioks toks nukrypimas nuo kurso.

      – Palydėti mane?.. – Ji papurtė galvą. – Nori pasakyti, važiuosi su manimi?

      Kalebas linktelėjo.

      – O, ne, – tarė ji paskubomis. – Tikrai, tai…

      – Taip, – tarė jis švelniai, bet ryžtingai. – Paleisiu tave prie durų, įsitikinsiu, kad saugiai patekai vidun, tada išvažiuosiu.

      Ji ėmė kramsnoti lūpą. Kalebas įtarė, ką ji mąsto. Ar ir jis pavirs baisiausiu jos košmaru?

      – Skauto garbės žodis, – tarė jis ir ranka parodė garbingąjį skauto gestą, nes nesugalvojo nieko rimtesnio, kas įtikintų ją, jog jo ketinimai garbingi.

      Be to, geriau juokauti, nei pasiduoti tam viduje kunkuliuojančiam pykčiui.

      Galiausiai Seidžė linktelėjo.

      – Ačiū dar kartą. – Ji pasisuko ir ėmė lipti į limuziną. Paskutinę sekundę apsisuko ir tarė: – Turėčiau pasakyti… Gyvenu Brukline.

      Iš to, kaip ji tai pasakė, atrodė, kad kalba apie Mongoliją.

      – Gerai, – tarė jis kiek galėdamas ramiau. – Aš pasiskiepijęs.

      Kelias sekundes Seidžė į jį spoksojo. Paskui nusijuokė. Drebančiu balsu, bet visgi buvo gera tai išgirsti.

      – Tu mielas vyrukas, – švelniai tarė ji.

      Jis? Mielas? Kalebas Vaildas, buvęs šnipas? Kalebas Vaildas, advokatas? Jį vadino protingu, net genialiu. Drąsiu. Velnias, net nuožmiu…

      – Ačiū, – nuoširdžiai tarė jis.

      – Nėra už ką.

      Jie nusišypsojo vienas kitam. Seidžė atsikrenkštė.

      – Nenoriu… nenoriu galvoti, kas būtų nutikę, jei tu…

      – Tai negalvok, – greitosiomis pertraukė jis. – Pamirškime ir nekalbėkime apie tai. Sutarta?

      Jis ištiesė ranką.

      Seidžė pažvelgė į ją. Tada lėtai padavė savąją.

      Jo pirštai ir delnas sugniaužė ją.

***

      Nenuostabu, – pamanė Seidžė, lipdama į limuziną. Jos gelbėtojas ne tik aukštas, bet tvirtas ir sportiškas vyras.

      Ji taip pat aukšta. Ir dar su aukštakulniais. Visgi, kad pažvelgtų jam į veidą, jai reikėjo užversti galvą.

      Ir koks gi tai veidas.

      Jis gražus, bet ne eilinis gražuoliukas, kaip daugelis šiame mieste. Jis vyriškas.

      Nors tai, žinoma, nesvarbu.

      Tvirtas. Drąsus. Bebaimis.

      Ir jis atėjo jos gelbėti, kai kiti nė nemėgino. Krūvos žmonių matė, kas vyksta – vyras pusiau nutempė, pusiau nunešė ją į sandėliuką.

      Ji kovėsi, spardėsi ir trankė užpuoliką kumščiais, bet stebintys žmonės arba nusprendė, kad tai iškrypusio žaidimo dalis, arba tiesiog nenorėjo kištis.

      Kažkas net atidarė duris, nusijuokė ir pasakė:

      – Oi, nenorėjau sutrukdyti!

      Jei nebūtų pasirodęs šis nepažįstamasis…

      – Seidže?

      Ji sumirksėjo ir pažvelgė į jį.

      – Tavo adresas, – švelniai pakartojo jis.

      Sudvejojusi ji delsė.

      Kalebas uždėjo ranką jai ant delno.

      – Pažadu, – tarė jis, – gali manimi pasitikėti.

      Ir Seidžė, kuri jau turėtų turėti pakankamai gyvenimo patirties, kad būtų išmintinga, droviai nusišypsojo savo riteriui žvilgančiais šarvais ir nusprendė, kad gali.

      Antras skyrius

      Važiuojant pro Mahataną eismas tirštėjo, bet pervažiavus Bruklino tiltą vėl nurimo.

      Dabar limuzinas ramiai važiavo tamsiomis gatvėmis.

      Seidžė tylėjo. Tas trumputis juokas, kurį Kalebui pavyko iš jos išgauti, seniai dingo. Ji sėdėjo susispietusi plačios odinės sėdynės kamputyje nusisukusi į langą. Viskas, ką Kalebas matė, tebuvo jos sprandas ir po švarku įsitempę pečiai.

      Ir jos ilgos, labai ilgos kojos.

      Velnias.

      Nevalia galvoti apie jos kojas. Tik ne dabar.

      Ji patyrė šį tą siaubingo. Galvoti apie ją kaip apie moterį dabar atrodė neteisinga.

      Dabar jai reikia… ko?

      Kalebas pasijuto bejėgis.

      Seidžė nenorėjo skambinti policijai ir jis tai suvokė, bet juk jai tikrai reikia… ko nors.

      Karštos СКАЧАТЬ