Nuožmusis Kalebas Vaildas. Sandra Marton

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ žmonių šokių aikštelėje, tiesiog stengdamasis nusigauti ten, kur jam reikėjo.

      Tai, regis, užtruko visą amžinybę, bet pagaliau jis prasibrovė.

      Pamatė duris.

      Ir tiek.

      Blondinės nebebuvo. Nei vyruko.

      Kalebas apsižvalgė. Nieko.

      Gerai.

      Kelissyk giliai įkvėpė. Tikriausiai koks nors gerasis samarietis pamatė, kas vyksta, ir sutvarkė tai.

      Arba vyrukas nusprendė, kad jau pasilinksmino, ir pasidavė.

      Arba…

      Po perkūnais!

      Kažkas atidarė tarnybines duris, greitosiomis žingtelėjo atgal ir leido joms užsitrenkti. Praėjo maždaug trys sekundės… bet jam užteko laiko pamatyti viską, ką norėjo.

      Durys nevedė į virtuvę, o į kažkokį didelį, pritemdytą sandėliuką.

      Šviesiaplaukė padavėja buvo prispausta prie sienos, mėgindama išsilaisvinti iš po ją prispaudusio vyro.

      Kalebas nulėkė prie durų. Pastūmė jas. Pasakė kažką pikto, garsaus ir labai bjauraus.

      Vyras prišoko prie jo.

      – Ko, po velnių, nori? – sukrankė jis. – Tai ne tavo reikalas. Dink iš čia.

      Kalebas žvilgtelėjo į moterį. Jos akys buvo milžiniškos, veidas, nepaisant storo makiažo sluoksnio, išblyškęs. Viena suknelės petneša suplyšusi ir nusmukusi.

      – Ar tau viskas gerai?

      – Jis norėjo… – Jos balsas lūžo. – Jis norėjo…

      – Ei, drauguži. Ar apkurtai? Sakiau tau dingti iš čia!

      Vyras buvo maždaug Kalebo ūgio. Ir kūnas toks pats raumeningas.

      Skirtumas buvo tas, kad vienas iš jų apakintas geismo ir savo ego.

      Kitą akino teisuoliškas įtūžis.

      Kalebas puolė tiesiai ant jo.

      Ilgai netruko. Keli greiti smūgiai iš dešinės, vienas iš kairės į pilvą ir tas kalės vaikas susvirduliavęs apsikabino save rankomis.

      – Aš tik linksminausi, – tarė jis.

      Kalebas nusišypsojo iššiepęs dantis.

      – Aš irgi, – tarė jis ir trenkė dar kartą.

      Tai buvo paskutinis lašas. Vyrukas parvirto, atsitrenkė į sieną ir nugriuvo ten, kur ir buvo jo vieta.

      Ant grindų, prie padavėjos kojų.

      Kalebas pažvelgė į jį, nusišluostė rankas į kelnes ir pažvelgė į moterį. Ji buvo dar labiau išblyškusi nei prieš kelias akimirkas.

      – Ei, – prabilo jis švelniai.

      Jos žvilgsnis nušoko prie jo.

      – Viskas gerai, – tarė jis.

      Kalebas matė, kaip įsitempia jos gerklė ryjant seiles.

      – Jis… jis sekiojo mane visą vakarą.

      Šie žodžiai tebuvo kimus šnabždesys. Mergina ėmė drebėti. Kalebas tyliai nusikeikė, nusivilko švarką ir ištiesė jai.

      – Užsimesk.

      – Mėginau juo atsikratyti, bet jis nepaliko manęs ramybėje. – Ji suvirpėjo ir vėl pažvelgė į Kalebą. – O tada jis… jis griebė mane. Ir… ir įstūmė čia. Ir… ir…

      Kalebas žengė į priekį ir įsupo ją į švarką. Ji krūptelėjo pajutusi jo rankas.

      – Ramiai, – tarė jis švelniai, lyg ji būtų viena iš jo kumelių, kurias jaukindavo būdamas vaikas, kai dirbo rančoje El Suenjuje.

      Atsargiai užmetė švarką jai ant pečių. Jis dengė ją nuo kaklo iki kelių.

      – Na, – tarė jis. – Kišk rankas į rankoves.

      Ji pakluso. Tada dar atsargiau, stengdamasis neprisiliesti prie jos, užsegė sagas.

      Mergina virpėjo, bet leido jam tai padaryti.

      Užpuolikas suvaitojo.

      Kalebas pažvelgė žemyn į jį. Iš sulūžusios nosies plūdo kraujas. Viena akis ištino tiek, kad nebeatsimerkė.

      To negana, – šaltai pamanė Kalebas.

      Mergina, regis, tai pajuto. Ji palietė jam ranką.

      – Prašau, gali mane iš čia išvesti?

      – Ar paskambinti į policiją?

      Ji papurtė galvą.

      – Ne. Viešumas… ir… jis ne… ne… jam nepavyko… padaryti daugiau, nei mane paliesti. Tu pasirodei jam nespėjus… – Ji giliai įkvėpė. – Tik noriu namo.

      Kalebas linktelėjo. Puiki mintis, kol neprisiminė, kad teks brautis pro minią.

      – Ar yra koks galinis išėjimas?

      – Taip. Tos durys, už tavęs… per jas pristatomos prekės.

      Tūždamas durų nebuvo pastebėjęs, bet pamatė jas dabar.

      – Apglėbsiu tave per pečius, – tarė jis. – Kad jaustumeisi saugiau. Gerai?

      Mergina pažvelgė į Kalebą. Tušas nubėgęs, lūpos drebėjo, bet jis vis tiek manė, kad niekada gyvenime nėra matęs gražesnės moters.

      – Gerai? – pakartojo jis.

      – Taip.

      Kalebas apglėbė ją ranka. Ji įsitempė, bet nemėgino išsilaisvinti. Jie priėjo prie durų ir atidarė jas.

      Gatvė buvo tamsi ir tuščia. Dirbdamas agentūroje į tokias gatves patekdavo pakankamai dažnai, kad pajustų, kaip atgyja pojūčiai.

      – Būk šalia, – pratarė jis švelniai.

      Durys užsidarė ir ji prisispaudė prie jo. Atrodė tokia trapi, kone dūžtanti.

      Kalebas troško grįžti į klubą ir dar sykį trenkti kumščiu į veidą vyrui, kuris ją nuskriaudė.

      Bet negali.

      Jai jo reikia.

      O jam reikia automobilio. Puikiai tiktų taksi, bet panašu, kad čia jo laukti reikėtų ilgokai.

      Jie СКАЧАТЬ