Skandalingoji dama. Elizabeth Rolls

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tinkamas asmuo siekti merginos rankos? – tiesiai šviesiai paklausė Ričardas.

      Almerija išpūtė akis.

      – Ričardai, Dieve mano, ne! – šūktelėjo ji. – Nors nesu abejinga šiai galimybei, nepajėgiu savęs įtikinti, kad Aberfildas palankiai priimtų tavo piršlybas.

      – Mano piršlybas? – Ričardas spėliojo, ar jam pasigirdo. – Almerija, ar sakėte manopiršlybos? Nė nenutuokiau, kad privalau pirštis. – Jam toptelėjo, kad už tokiomis aplinkybėmis išspaustą lygų balso toną nusipelno pagyros.

      – Be abejo, ne, – piktai atsakė Almerija. – Na, ir išvados! Savaime suprantama, kai Aberfildas parašė teiraudamasis, ar netapčiau Tėjos globėja, pagalvojau apie tave. Kadaise patikote vienas kitam.

      – Almerija, ji buvo vaikas, – priminė Ričardas stengdamasis išlikti ramus. – Negalvojau apie ją kaip apie nuotaką! – Tiesą sakant, jį supykino žinia apie sužadėtuves.

      Almerija atsainiai numojo ranka.

      – Na, gerai. Tiek jau to. Kaip suprantu, Aberfildas jau ištyrė dirvą. Jis ieško vyro, kuris būtų politinis šalininkas ir nepalyginti turtingesnis nei tu.

      – Koks jis supratingas, – sumurmėjo Ričardas, stengdamasis užgesinti staiga blykstelėjusį pyktį vien nuo minties, kad Tėja tapsianti šios politinės sąjungos klijais. Vėl.

      Nekreipdama dėmesio į suirzusį jo balsą, Almerija vardijo pagal kilmę ir turtus tinkamus vyrus, kurie, tikėjosi, turi progą pasirūpinti įtakingojo vikonto dukterimi.

      – Turėtum žinoti, kad šiandien po pietų ji atvyksta į miestą, todėl man reikia pasiruošti, – užbaigė teta.

      Ir vėl keistas blykstelėjimas. Šį kartą kupinas susidomėjimo. Aberfildo rezidencija buvo kaip tik kitapus Grovnerio aikštės. Galbūt Tėja pati atvyks į svečius. Malonu būtų vėl ją pamatyti…

      Aberfildo rezidencija nė truputėlio nepasikeitė per aštuonerius metus, kai Tėja čia lankėsi pastarąjį kartą. Liokajaus Karnlio veide padaugėjo raukšlių, bet jai atrodė, kad grįžta į praeitį. Deividas pabeldė į bibliotekos duris, o Tėja dirstelėjo į savo atvaizdą koridoriaus veidrodyje, suvokdama šio susitikimo beprasmiškumą, pasitaisė skrybėlaitę ir pamėgino paslėpti išsidraikiusią plaukų sruogą. Ji buvo pavargusi ir susitaršiusi, visa dulkina po kelionės. Troško, kad pirma nuvyktų į Arnsvort rezidenciją persirengti ir nusprausti, bet tėvas primygtinai reikalavo susitikti. Galbūt geriausia užbaigti šį reikalą. Be to, lordas Aberfildas vis tiek kibs dėl jos išvaizdos arba dėl gyvenimo, nors ir ką ji darytų. Tėja negailestingai sau priminė, kad Aberfildo rezidencija gal ir nepasikeitė, bet ji pati yra kitokia. Vilties netekusi jauna mergaitė, išvykusi iš čia prieš aštuonerius metus, dingo.

      Tylų Deivido beldimą į duris palydėjo garsus įsakymas užeiti. Ji taip ir padarė, stengėsi atrodyti bejausmė ir nepakelti akių.

      Skubiai žvilgtelėjusi Tėja pamatė lordą Aberfildą, sėdintį palei židinį, storai sutvarstyta koja ilsėjosi ant suolelio. Tėja mintyse nusikeikė – podagra. Jis prastai nusiteikęs.

      Deividas palydėjo ją prie kėdės. Nusišypsojo ir metė įspėjamą žvilgsnį į tėvą.

      – Laba diena, pone.

      Aberfildas rūsčiai nužiūrėjo Deividą.

      – Po paraliais, visai neskubėjote, ar ne?

      Deividas, atrodo, pralinksmėjo.

      – Kitą kartą, pone, liepsiu paruošti pegasus.

      Aberfildas nusikeikė ir nukreipė akis į Tėją.

      – Sėskis. Pasijudink. Nežadu švaistyti visos dienos šiam reikalui. O tu, ponaiti… – jis pasisuko į sūnų, – palauk už durų, paskui ją nuveši pas Almeriją Arnsvort. Tau daugiau nėra čia ką veikti.

      – Turbūt ne, pone, – ramiai sutiko Deividas. – Aš pasiliksiu. – Pilkose akyse sužioravo ugnis.

      – Velnią tu liksi, – rėžė Aberfildas. – Užtektinai įsikišai. Rašydamas melagingus laiškus.

      Deivido veidas nušvito, jis jautė pasitenkinimą.

      – Ak, štai kas. Jis gavo mano laiškus dar prieš numirdamas!

      – Lauk, – švelnus Aberfildo balsas neužgožė įsiūčio.

      – Eikite po velnių, pone.

      Tėja sumirksėjo ir atsisėdo. Deivido tonas buvo toks pat mandagus, tarsi jis būtų linkėjęs tėvui geros dienos, ji neturėjo nė menkiausio supratimo, apie ką juodu kalba. Kam Deividas rašė laiškus ir kaip tai susiję su jos atvykimu į Londoną?

      Neįstengdamas sutramdyti nepaklusnaus vienintelio sūnaus ir įpėdinio, Aberfildas vėl sukaupė dėmesį į Tėją.

      – Ko čia nutaisei saldžią šypseną? – riktelėjo jai. – Manęs neapkvailinsi, mergyt. Žinau, ką tu…

      – Gana! – griežtai nukirto Deividas.

      Aberfildas išsprogino akis ir tarė:

      – Spėju, kad jis prasitarė, kodėl pasiunčiau tavęs? A? Landus vaikėzas…

      – Ne, – atsakė Tėja.

      – Ne? – tėvas išraudo. – O jei pasakyčiau, kad jis visur kiša savo nosį…

      – Nė nenutuokiu, kodėl pasiuntėte manęs, – įsiterpė Tėja.

      – Nepertrauk! – suurzgė jis. – Mane supa niekam tikę kvailiai! – jis pastebėjo Deivido žvilgsnį ir giliai įkvėpė neabejotinai mėgindamas valdytis, paskui tęsė kartėlio kupinu balsu. – Na, greičiausiai išpliurpė, kad šį sezoną apsistosi pas Almeriją Arnsvort?

      Tėja linktelėjo.

      – Taip, pone, bet nesuprantu kodėl.

      Jis prunkštelėjo.

      – Taip. Gal ir nesupranti! Vienas Dievas težino, už ką man užkrovė tave ant kupros! – Jis vėl pamatė Deivido žvilgsnį. – Dabar viskas pasikeitė. – Aberfildas griebė nuo šalia stovinčio vyno stalelio pluoštą popierių ir atkišo jai. – Perskaityk, jei moki! Na, ir prakeikta painiava! Maniau, kad viską aiškiai išdėsčiau tam kvailiui, bet keletas pasakaičių, suregztų šio…

      – Pone, padariau, ką maniau esant teisinga, – pabrėžė Deividas.

      Aberfildas išleido keistą garsą, bet susitvardė ir tarė Tėjai:

      – Po velnių, Deividui būtina kištis į kitų reikalus! Neturiu pasirinkimo, bet, kaip Dievą myliu, jei tekėsi, tai už to, už kurio liepsiu!

      Tėja vėl susidūrė su Deivido žvilgsniu. Šį kartą jis papurtė galvą, atrodė, tarsi norėtų atsiprašyti.

      – Perskaityk, СКАЧАТЬ