Skandalingoji dama. Elizabeth Rolls

Чтение книги онлайн.

      Nors įtampa kilo, Dorotėja sukrizeno.

      – Tikrai? Buvai pratęs elgtis su manimi ganėtinai storžieviškai!

      – Tai, – pareiškė jis, – kas kita. Broliai tam ir yra, kad būtų storžieviai ir retkarčiais nemandagiai elgtųsi su seserimis. Apie ką gi mąstei?

      – Tėtis, – lėtai pradėjo Dorotėja, – neturėtų pageidauti, kad būčiau amžiams apgyvendinta Londone, net jei – ir Arnsvort rezidencijoje.

      – Ne, – sutiko Deividas. – Nepageidauja. Jis viliasi, kad ištekėsi.

      Dorotėja tarp delnų susuko nunešiotas senas pirštinaites.

      – To nebus, – atsakė ji trumpai. – Jis gali priversti mane atvykti į Londoną, bet neįstengs priversti ištekėti. Jei neištekėsiu iki sezono pabaigos, aišku, kad jis suvoksiąs…

      – Manai, – droviai pasiteiravo Deividas, – kad, nepaisant tėvo intrigų, galėtum sutikti kokį vyruką ir pamilti? Ir jis mylėtų tave?

      Pasilenkęs į priekį jis ištiesė ranką ir uždengė sesers delną.

      Dorotėja nesusivaldė ir instinktyviai ištraukė rankas, suirzusi dėl netikėto prisilietimo.

      Labai lėtai Deividas užsimerkęs atsilošė.

      Stojo tyla. Kai Tėja prabilo, atrodė, kad jos žodžiai krito tiesiai į bedugnę.

      – Kaip Dievą myliu, tikiuosi, kad ne.

      – Išties, Ričardai! Ką sau galvojai? Septyniasdešimt tūkstančių svarų! Žinoma, kad buvo staigiai pagriebta! Dėjau šitiek pastangų palaikyti ryšius, kur tu buvai? Kente!

      Sutelkęs kantrybę Ričardas Bleikharstas klausėsi netylančios tetos Almerijos Arnsvort tirados. Didžiąją tulžingos grafienės kalbos dalį girdėjo seniau, nes ši konkreti versija, su smulkiais nuokrypiais nuo pagrindinės temos, skambėjo keletą pastarųjų mėnesių.

      – Aš rašiau tau ir paaiškinau, koks skubus reikalas! O štai dabar vargšė mergaitė susižadėjusi! Su kitu.

      Ričardas, už šią aplinkybę nebyliai sukalbėjęs padėkos maldą geranoriškai dievybei, patogiau įsitaisė egiptietiško stiliaus paauksuotame krėsle, sumeistrautame labiau pagal moters figūrą, o ne aukštaūgio vyro. Mąsliu žvilgsniu permetė grafinus, puošiančius porelės sfinksų prilaikomą sieninį stalelį. Turint omenyje aplinkybes, šiuo metu jam reikėjo ne puodelio arbatos. Pirmiausia gėrimas buvo per silpnas, dar Almerija įbėrė cukraus ir greičiausiai, kaip paaiškėjo paragavus, supylė ąsotėlį grietinėlės.

      Ne. Parodytų neįtikimai prastą toną, jei paliktų arbatą ir nužirgliotų per našlės grafienės Arnsvort svetainę įsipilti brendžio. Net jei ši yra jo teta ir krikštamotė.

      Saldi, silpna arbata ir deramos manieros buvo menka paspirtis vyrukui prieš ryžtingą ataką dėl viengungiškos jo padėties. Popieriai buvo prasti ir anksčiau, bet praėjusią savaitę įvykusios pagrindinės paveldėtojos sužadėtuvės su kažkuo kitu, o ne juo, Almerijos nuomone, atrodo, tik pagilino krizę.

      – Vis dėlto, Ričardai, – tęsė ji, – jei dėl savanaudiškos Makso santuokos nepaveldėsi grafo titulo, privalėsi kaip nors įsitaisyti, o kas gali būti geriau nei…

      – Ne, – nukirto jis, prieš tetai vėl įsijaučiant, – Almerija, pinigų man netrūksta, todėl nėra reikalo vesti turtingos nuotakos. – Pašaipi pastaba dėl jo brolio dvynio santuokos skaudino, todėl Ričardas pridūrė: – Ir niekas nėra laimingesnis už mane, kad Maksas susituokė. Supraskite.

      Nuožmus jo krikštamotės žvilgsnis palaidojo šią viltį.

      – Šiemet jis net nepasirodė mieste! – atrėžė ji.

      Ričardas sugriežė dantimis.

      – Ne, – atsakė jis kantriai, – nes Veritės pilvas didėja. Jis troško pasilikti su ja. Breibrukas prižadėjo pranešti, kas vyksta parlamente. Jis atvyks, jei prireiks.

      Žinia, kad kitas jos sūnėnas, grafas Bleikharstas, neapleido savo pareigų parlamente, panašu, visai negelbėjo. Almerijos šnervės išsiplėtė.

      – Ričardai, privalai vesti. Tai – tavo pareiga!

      Jo pareiga? Kam? Dėl ko? Pareigos lai lieka paveldėtojams. Jis ką tik įsigijo nedidelį dvarą. Aišku, padėtis ne beviltiška!

      – Hm, Almerija, – Ričardas garsiai ištarė klausimą, – kam gi aš esu skolingas šią?..

      – Grafo titului! – atsakė ji ir ryžtingai dėdama puodelį tarkštelėjo į lėkštutę.

      Ričardas jautė, kaip atvimpa žandikaulis. Grafo titului? To jau per daug. Turėdamas du jaunesnius brolius ir prakeiktą grafystę, jis nesitikėjo jo paveldėti. Net netroško. Ypač po abiejų brolių mirties. Palikęs drungną į sirupą panašią arbatą, nušlubčiojo prie grafinų ir įsipylė stiklą brendžio. Nekreipė dėmesio į akivaizdų Almerijos nepritarimą. Ankstoka, bet, turint galvoje Almerijos nusiteikimą, jam būtina didesnė parama, nei būtų suteikęs puodelis arbatos, kitaip skambiai jai atsikirstų.

      Ričardas vėl atsisėdo gurkšnodamas brendį ir švelniai tarė:

      – Almerija, Frederiko mirtis buvo tikra nelaimė. – Jis atsispyrė pagundai nepabrėžti priešdėlio ne. – Vargu ar baiminatės, kad panaši nelaimė nenutiktų Maksui! Be to, jis vedęs. Ir Veritė netrukus pagimdys pirmąjį jųdviejų kūdikį. Kodėl, po velnių, vedybos mano pareiga?

      – Galbūt gims mergaitė, – viltingai pabrėžė Almerija. – Tiesą sakant, visai nenustebčiau, jei ta… ta pasileidėlė apdovanotų jį pulku dukterų!

      – Veritė, – išspaudė Ričardas pro sukąstus dantis, – ne pasileidėlė.

      Almerija teikėsi atrodyti truputėlį sugėdyta.

      – Na, gerai, bet vis tiek, Ričardai, niekas nelaiduoja, kad gims įpėdinis!

      Ne, garantijos jokios. Tiesą sakant, dabar jo dvynį apėmęs siaubas dėl puikiai besiklostančio dievinamos grafienės nėštumo, tad visai įmanoma, kad jis davė priesaiką dėl amžino susilaikymo. Privalu pagalvoti ir apie pavojų. Gimdymas yra gimdymas. Pavojingas. Bet vis tiek…

      Tarsi skaitydama jo mintis, Almerija tauškėjo toliau:

      – Ir gimdymas, na, niekada nežinai, kas gali nutikti! – pasakė ji užtikrintai. – Iš tikrųjų, Ričardai! Elgiesi išties neprotingai.

      Pakantumas su trenksmu virto smilkstančiais griuvėsiais. Jis vos neišspjovė brendžio.

      – Ponia, Maksas – mano brolis dvynys, – suirzo Ričardas. – Aš labai myliu ir jį, ir Veritę. Juk nesitikite, kad supratingai priimsiu pasiūlymą tikėtis jos mirties gimdant!

      Jis, apimtas negailestingo pasitenkinimo, СКАЧАТЬ