Žavioji belaisvė. Jane Porter

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ neįtikėtinai sunku, tačiau šeichas sugrįžo, o su juo – du kalėjimo pareigūnai. Livė nenutuokė, ko tikėtis, kai vienas pareigūnų atrakino duris ir pakvietė ją išeiti. Tačiau vos tik durys prasivėrė, ji nieko nelaukė ir nuskubėjo tiesiai prie šeicho Fero. Aklai patikėjo jam savo likimą. Antra vertus – kokį kitą pasirinkimą turėjo? Nebegalėjo čia likti. Bet kuri vieta pasaulyje bus tūkstančius kartų geresnė už Ozrą. Livė ėjo neatsilikdama nuo šeicho Fero. Jie vinguriavo nesibaigiančiais koridoriais, kol pasiekė vartus ir buvo apakinti ryškios saulės. Lauke tvyrojo nepakeliamas karštis, kepino negailestinga saulė. Šutra tvoskė į paširdžius ir Olivijai pakirto kojas. Šeichas sugriebė ją besusmunkančią. Ji instinktyviai ištiesė ranką, kad sušvelnintų smūgį, ir ši netikėtai įsirėmė į tvirtą jo krūtinę.

      – Ak, – sudejavo Livė, o pirštai ėmė virpėti, įkalinti tarp jos kūno ir tarsi iš metalo lietos Khalido krūtinės.

      – Ar išsinarinote riešą? – Jo balsas buvo kimus, gomurinis. Livės galvoje sukosi mintys apie saulės myluojamas piramides ir neatrastus lobius. Ji tylomis papurtė galvą ir pamėgino išsilaisvinti. Būtinai reikia kuo greičiau pasitraukti nuo šio tamsaus, tylaus vyro, kuris sužadino joje pagarbą ir baimę.

      – Saulė tokia ryški.

      Šeichas pastatė ją ant kojų – vieną ranką laikė ant smulkutės jos nugaros, kita nusiėmė saulės akinius ir pabalnojo jais Olivijos nosį.

      – Kurį laiką nebuvote lauke.

      Tai buvo teiginys, ne klausimas. Ji nesusigaudė, ar kojos ėmė virpėti dėl jaudinančio šio vyro artumo, ar dėl kepinančios saulės. Livė nuleido galvą ir akimirksniu nuo mažutės nosytės nuslydo aiškiai per dideli akiniai.

      – Gal geriau pasiimkite juos, – tarė ji tiesdama akinius. – Jie man per dideli.

      Šeichas Feras nepaėmė akinių – vėl uždėjo juos ant nosies ir tvirčiau prispaudė.

      – Gal jie ir per dideli, bet apsaugos akis, kol apsipras, – pareiškė šeichas. Akiratyje pasirodė tamsūs automobiliai ir pasuko jų link. Iš vieno išlipo keli chalatais vilkintys vyrai. Livė prigludo šeichui prie šono. Jis tvirtai ją apkabino.

      – Nebijokite. Tai mano vyrai. Jie čia tam, kad saugiai nuvežtų jus iki oro uosto.

      Ji linktelėjo. Vis dėlto baimė ir nerimas neišnyko. Greičiausiai neapleis jos iki pat namų, kol susitiks su Džeiku ir mama. Aplinkui viskas buvo taip svetima ir nepažįstama. Tiesą sakant, dėl to ji ir keliavo į Vidurio Rytus – kad pažintų nepažintus dalykus. Tik nesitikėjo pavojų, bent jau tokių, su kokiais teko susidurti. Pasirinko Egiptą ir Maroką, nes nuotraukose šios šalys atrodė nepakartojamos, viliojančios. Tyrinėjo kelionių vadovus, žiūrinėjo nuotraukas – besileidžiančios saulės spindulių apšviestos piramidės, po dykumą lėtai keliaujantys kupranugariai, Egipto muziejuje eksponuojami lobiai ir artefaktai. Galybę kartų skaitė užrašus apie kelionę Nilu. Įsivaizdavo, kaip laivas sustos kiekviename uoste, kur jos lauks vis naujos ekskursijos ir atradimai – apsipirks vietos turguje, įsigis praktišką vilnonį kilimėlį, pirks kebabų iš gatvės prekiautojų. Tai bus jos gyvenimo nuotykis. Ji nė akimirką nesusimąstė, kad gali pakliūti į rimtą bėdą. Tiesą pasakius, niekada ir nebuvo patekusi į bėdą. Visada buvo gera mergaitė – niekada nelaužė taisyklių, darė viską, kas jai liepta.

      Vienas šeicho vyrų atidarė sedano tamsintais langais duris. Livė pasisuko į šeichą Ferą – žvilgsnis tyrinėjo griežtus, neįskaitomus veido bruožus. Į šio vyro rankas ji atidavė savo gyvenimą. Juk nė nepažinojo jo.

      – Ar galiu jumis pasitikėti? – paklausė ji vos girdimu balsu. Tamsios Khalido akys lyg durklai susmigo į ją. Iškilūs, kaulėti skruostikauliai metė šešėlį ant tvirtai sučiauptų, šypsenos nepaliestų lūpų.

      – Regis, aš turėčiau to klausti. UŽ jus atsakau savo geru vardu. Olivija Mors, ar galiu jumis pasitikėti?

      Kažkas tamsiame, neperregimame jo žvilgsny- je privertė ją sudrebėti. Visu vidumi Livė juto, jog turi reikalų su tokiu vyru, kokio niekada neteko pažinoti. Bėda ta, kad jos patirtis su vyrais ir taip buvo be galo menka. Vienintelis vyras, su kuriuo siejo artimi santykiai, – Džeikas – toks paprastas, koks tik gali būti žmogus. Tuo tarpu šeichas Feras atrodė ypa- tingas.

      – Žinoma, jūs galite manimi pasitikėti, – atsakė ji prikimusiu balsu, iš paskutiniųjų stengdamasi nekreipti dėmesio į pilve plazdančių drugelių sparnų kutulį.

      – Tada eime, – paragino šeichas rodydamas į atvertas duris. – Jūs čia nesate saugi ir nebūsite, kol nepasieksime mano šalies.

      Prie pat automobilio Livė nuleido galvą ir užsikišo nešvarių plaukų sruogas už ausų. Ji buvo murzina ir neabejojo, kad nuo jos sklinda bjaurus dvokas. Svajojo apie dušą ar vonią. Dar niekada taip netroško nusiprausti kaip dabar.

      – Atsiprašau, – sumurmėjo ji suvokusi, kad šeichas ją stebi. – Man būtų ne pro šalį nusimaudyti…

      – Brolis labai apsidžiaugs, kai jam paskambin- site.

      – Taip, – nedvejodama pritarė Livė. Balsas užstrigo nuo užplūdusių jausmų. – Jau maniau, kad niekada iš ten neišeisiu…

      – Jums pasisekė, – pasakė Khalidas. – Kitaip nei daugeliui.

      – O kodėl jiems nepasiseka?

      – Jie neturi galios.

      – Juk ir aš neturiu, – švelniai sučiurleno jos balsas.

      – Užtat turiu aš.

      – Ar jūs ir anksčiau… padėdavote žmonėms?

      – Taip.

      Livė jau žiojosi klausti daugiau, norėjo sužinoti, kas jis toks, kodėl rizikuoja padėdamas kitiems, tačiau šeichas nusuko galvą ir nukreipė žvilgsnį pro tamsintą lango stiklą. Matant griežtą jo veidą dingo bet koks noras tęsti pokalbį.

      Jo išvaizda tikrai neskatino atvirauti. Šis tvirto sudėjimo, tamsaus gymio, griežtų bruožų vyras Livei kėlė baimę. Kai juodu stovėjo vienas šalia kito laukdami automobilio, ji jautėsi lyg nykštukas prieš šį šešių pėdų milžiną. Pečiai platūs – lyg tikro sportininko. Oda tamsiai įdegusi, griežti, aštrių kampų veido bruožai – saulės, vėjo, karščio, landaus smėlio nuglūdintas paveikslas.

      – Mes jau netoli Hafelo – Džabalo sostinės, – paaiškino šeichas. – Ar spėjote pasidairyti po miestą iki suėmimo?

      Livė tylomis papurtė galvą ir nuleido žvilgsnį – ant kelių ilsėjosi jos liesos rankos, mėlyni ir geltoni dryžiai ant riešų priminė nesenus įvykius. Mėlynių buvo ir daugiau, tačiau jas dengė drabužiai.

      – Nespėjau pasiekti Hafelo.

      – Kur jus suėmė?

      – Pagrindiniame kelyje tarp sienos ir Hafelo, – tyliai pasakė ji, lyg gailėdamasi, lyg nepasitikėdama. – Vieną akimirką dar buvau autobuse, o kitą – jau pakeliui į Ozrą.

      Šeichas neišleido СКАЧАТЬ