Žavioji belaisvė. Jane Porter

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ jis neužtikrintai. – Kai buvau mažas berniukas, tėvas draugavo su Džabalo karaliumi, tačiau prieš dvidešimt metų jį nuvertė ir dabar šalį valdo visai kitoks žmogus. – Jis paniekinamai nusišypsojo. – Per pastaruosius ketverius metus pirmą kartą čia sugrįžau. Tiesą sakant, iki šios nakties nė nebuvau tikras, ar mane įleis į šalį.

      – Kodėl turėtų neįleisti?

      – Esu padėjęs žmonėms pasprukti iš kalėjimo ir išgabenęs juos į saugesnę vietą. Valdžiai tai labai nepatiko. Tiesą sakant, aš jiems nepatinku.

      Livės skrandis apsivertė.

      – Kodėl jie jus įleido?

      Šeichas metė trumpą žvilgsnį pro langą, nežymiai gūžtelėjo pečiais ir pasisuko į ją:

      – Papirkau kelis aukšto rango pareigūnus.

      Trumpai kvėptelėjusi Livė pajuto, kad skrandis ir toliau vartosi. Nejau ji niekada nebesijaus saugi?

      – Davėte jiems kyšį?

      – Neturėjau kito pasirinkimo. – Tamsios, niūrios jo akys klaidžiojo merginos veidu. – Reikėjo arba pasinaudoti pinigų magija, arba leisti jums sulaukti teismo, iki kurio buvo likusios vos dvi dienos. Patikėkite manimi, jūs tikrai nebūtumėte išvengusi bausmės.

      Livė skaudžiai sukando lūpą ir nusuko akis. Jie artėjo prie miesto centro – šis buvo daug erdvesnis už neseniai pravažiuotus šiuolaikinius rajonus. Nuo vežimėlių su maistu kilo dūmų kamuoliai.

      – Būtų buvę sunku.

      – Būtų neįmanoma išgyventi, – pritarė Khalidas.

      – O aš tenorėjau patirti nuotykį, – prisipažino ji prikimusiu balsu. – Tačiau to, kas nutiko, nesapnavau net baisiausiame košmare.

      Vairuotojas sulėtino greitį, tada visai sustojo. Netikėtai suskambėjo šeicho bevielis telefonas. Jis atsiliepė neatplėšdamas akių nuo policijos automobilių priešais.

      – Košmaras dar nesibaigė. Dar nesibaigė, – tarsi aidas atkartojo šeichas.

      – Kas nutiko?

      – Mus ketina apklausti, – atsakė jis trumpai, o veidas tapo dar griežtesnis. Khalidas pasuko galvą ir nužvelgė Oliviją – kritiškai, įdėmiai, tyrinėdamas, nepraleisdamas nė mažiausios detalės. – Užsitraukite skarą, kad visai nesimatytų plaukų, – bėrė nurodymus. – Užsidenkite burną ir nosį. Paslėpkite kiek įmanoma visą veidą. – Jis paėmė saulės akinius nuo sėdynės ir ištiesė jai. – Dar užsidėkite juos. Ir nenusiimkite, nebent to paprašysiu.

      Tada šeichas Feras atidarė dureles ir išlipęs laukan užtrenkė jas sau už nugaros.

      ANTRAS SKYRIUS

      Košmaras dar nesibaigė.

      Livei ausyse tebeskambėjo šeicho žodžiai stebint, kaip jis tolsta nuo automobilio. Vairuotojas užrakino dureles, vos tik Khalidas jas uždarė. Ji stebėjo šeichą Ferą, aidint širdies dūžiams, kurie užgožė visus garsus. Uniformuotų vyrų grupelė artėjo prie jo. Automobilio viduje buvo girdėti prislopinti balsai. Pareigūnai apsupo šeichą, tačiau šis atrodė nepajudinamas lyg uola.

      Vyrai kalbėjosi arabiškai – Livė nesuprato nė žodelio, bet buvo aišku, jog iškilo kažin kokia problema. Pareigūnai vis dažniau rodė į automobilį, o balsai skardėjo vis garsiau – ją apėmė liguista nuojauta, jog pokalbis sukasi apie ją.

      Praslinko kelios kankinančios minutės – šeichas pasisuko į automobilį ir priėjęs atidarė užpakalines dureles. Livė panarino galvą, o pareigūnai it maitėdos, užuodę dvėselienos smarvę, akimirksniu apspito automobilį ir mėgino pažvelgti vidun. Nedrįsdama nė kvėpuoti, ji sėdėjo nuleidusi galvą ir užmerkusi akis, kurias slėpė milžiniški saulės akiniai. Laukimas virto amžinybe. Pagaliau automobilio durelės užsitrenkė ir šeichas sugrįžo. Tą pačią sekundę vairuotojas įjungė variklį ir pajudėjo iš vietos. Livė be perstojo gniaužė pirštus.

      – Ar viskas gerai? – galiausiai prabilo ji, automobiliui čiuožiant siauromis senamiesčio gatvelėmis ir įsukant į platų kelią palei Šiaurės Afrikos krantą.

      – Taip.

      Supratusi, kad jis neketina pasakoti detalių, Livė paklausė:

      – Ko jie norėjo?

      – Domėjosi, ar aš teisėtai įvažiavau į šalį ir ar nenusižengiau įstatymams, kol čia buvau.

      – Ar viską darėte teisėtai?

      – Ir taip, ir ne. Bet jiems atsakiau kitaip. Negalėjau prisipažinti, nes nespėtumėte nė mirktelėti, o jau sėdėtumėte viename jų automobilių, lekiančių į Ozrą.

      – Tai ką jiems pasakėte?

      Minutėlę vyravo tyla – jis nuėmė jai akinius ir neskubėdamas įsidėjo juos į kišenę.

      Конец ознакомительного фрагмента.

      Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

      Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

      Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

/9j/4AAQSkZJRgABAQEASABIAAD/2wBDAAMCAgICAgMCAgIDAwMDBAYEBAQEBAgGBgUGCQgKCgkICQkKDA8MCgsOCwkJDRENDg8QEBEQCgwSExIQEw8QEBD/2wBDAQMDAwQDBAgEBAgQCwkLEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBAQEBD/wAARCAOKAjoDAREAAhEBAxEB/8QAHQAAAAcBAQEAAAAAAAAAAAAAAAECAwQFBgcICf/EAF0QAAEDAgQDBAYGBAsGAwYADwECAxEABAUSITEGQVEHEyJhFDJxgZGhCCNCscHRFVLh8BYXM1NUYnKCkpTxJENVorLSCTTCGCU1RGOE4iaTRWRzKDY4Rkd0doOj/8QAHAEAAgMBAQEBAAAAAAAAAAAAAAIBAwQFBgcI/8QAShEAAgEDAwICBgcGAwUHBQADAAECAxEhBBIxBUETUQYUIjJh0RVScYGRkqEWFyNCU7FywfAHM2LS4SQ0NkNUovElNXOCskRjwv/aAAwDAQACEQMRAD8A9FYxeovL+DrbseBCR0FfjHqGrjX1G3+SOEj7JpqThTuveZVXPdqdUppEIJ0Fc2q473s4NcU7WZFuEHvIA5TSO5bDgYJZUAHypJHqqTQpLG4dqS90NSsPRld8dwv9UiEzVjlTWeRUqjxwhhy3fvGV4g4tASlQQRO3lFI4SqRdRlkZxptU0MstFTiED7SgBVUY3aHnLDZYpeVatuOI0WtRQ3rsOZ+ECtO500337GXb4jSIqUGM3nqaot3L20sDqUHnQISrXuUu5nk5kAHSaspOCleawVzu17Ja4FdIbu1WS4Ntd+ApMwCdjXR6XqIxrOhP3Z4+Rj1UG4eIuURbm3tGnnGjcqaKFFJQtskiD1Gh+VZK1ClGpKO61nw0WU6k5JPbf7xtxfdsBTCDDbmck/aEQCfKQR5TUXUYex2d/tGS3S9ruiIt5opUhlkoz+tKpgbwNPvqqVSLuoq1y5QldOXYJDl8QFWylNp1yhCgmfYNzTQlVSvB2Bqn/MricwWk360grTKVA7FciD85jqKnn+K+f8wt/wCX2/yFrexApK7ha1pIkpWoK08xyqJSqvM2CjT4iEh5vKlDzKlJBKkwqDB3G1IpxSSksIlwd7xeSU053rbi3EeF1QygGMoA1InoIGtXJ74yc1hsoa2ySjyhTbNoVhPpZXJACUtkKPx0pYUqTaSne/a2fkEpVEn7JOx15 СКАЧАТЬ