Žavioji belaisvė. Jane Porter

Чтение книги онлайн.

      PROLOGAS

      Šeichas Khalidas Feras dar sykį perskaitė žinutę, paliktą interneto platybėse.

      Vidurio Rytuose dingo amerikietė

      Skubiai reikalinga pagalba. Prieš dvi savaites dingo mano sesuo. Ji vardu Olivija Mors. Jai dvidešimt treji metai, ūgis – metras penkiasdešimt su trupučiu, svoris – 48 kilogramai, šviesiaplaukė, akys mėlynos. Kalba su pietų akcentu ir yra gana drovi. Jei kas yra ją matęs ar žino, kur ji galėtų būti, prašau parašyti arba paskambinti man. Šeima kraustosi iš proto.

      Sėdėdamas palapinėje ir laikydamas kompiuterį ant kelių, Khalidas dar sykį permetė žinutę akimis – šeima kraustosi iš proto. Skrandį lyg akmuo užgulė. Jau jis tai tikrai suprato, ką reiškia kraustytis iš proto dėl šeimos nario. Dar atsiminė, kaip jis, vyresnysis brolis, nerado sau vietos dėl seserų. Kadaise turėjo dvi jaunėles seseris ir vieną dieną jų neteko.

      Khalidas dar kiek panaršė internete, kol aptiko visai neseną žinutę nuo to paties Džeiko Morso.

      Dingo amerikietė! Jei pastebėjote šią moterį, prašom nedelsiant paskambinti ar parašyti elektroninį laišką.

      Šalia buvo pridėta moters nuotrauka, tad Khalidas spragtelėjo ir ėmė laukti, kol pasirodys jos atvaizdas. Reikėjo lukterėti, nes ryšys buvo lėtas. Khalidas susivokė žiūrįs į nespalvotą nuotrauką – greičiausiai iš paso. Šviesiai gelsvi plaukai. Žvilgančios akys. Blyški, kone permatoma oda. Ji, be jokios abejonės, daili. Tačiau dėmesį patraukė ne moters grožis, o veido išraiška – nedrąsi šypsena ir drovus, smalsus bei viltingas žvilgsnis.

      Viltingas. Krūtinę taip suspaudė, kad Khalidas atsilošė krėsle. Jo sesuo Aman irgi taip žvelgė į pasaulį. Buvo daug drovesnė už Džamilą – mėgstančią bendrauti dvynę. Aman švelnumas bei subtilus humoro jausmas pažadindavo pačias geriausias jo, kaip ir visų kitų, savybes. Ji mirė praėjus vos savaitei po Džamilos netekties ir išsinešė dalį jo širdies. Jau niekada Khalidas nebebus toks, kaip anksčiau.

      Dėbtelėjęs į kompiuterį jis lėtai persibraukė ranka skruostus – pirštus badė trumpi dygūs barzdos plaukeliai. Jis dar sykį pažvelgė Olivijai į akis mėgindamas įsivaizduoti, kur ji galėtų būti, piešdamas vaizduotėje pačius įvairiausius scenarijus.

      Ar ji sužeista, negaluoja, o gal mirusi? Gal ją pagrobė? Nužudė? Išprievartavo? O gal ji pati nusprendė išnykti? Ar ji mėgino nuo ko nors pasprukti?

      Tai tikrai ne mano reikalas, – griežtai nutraukė beįsismarkaujančias mintis ir pakilo. Jis pabėgo nuo miesto ir civilizacijos, kad galėtų ramiai gyventi dykumoje – toli nuo smurto, triukšmo bei nusikaltimų. Khalidas pasirinko vienatvę, nes baisėjosi tuo, kaip gyvena daugelis žmonių.

      O jei šios moters vietoje būtų jo seserys? Kas jei Aman ar Džamila būtų dingusios?

      Jos nebūtų dingusios, – šiurkščiai priminė sau. Jos buvo karališko kraujo – princesės, tad apsauga nesitraukė nuo jų nė per žingsnį. Jis nepažinojo Džeiko, nieko apie jį nežinojo, tačiau prieš akis vis dar slinko ką tik perskaityti žodžiai, o galvoje aidėjo pagalbos šauksmas. Pasisukęs dar sykį pažvelgė į kompiuterio ekrane išdidintą nespalvotą nuotrauką. Olivija Mors – dvidešimt trejų, metro penkiasdešimties su trupučiu ūgio, keturiasdešimt aštuonių kilogramų svorio.

      Jis tvirtai suėmė palapinės kraštą ir kilstelėjo. Išėjęs laukan pakvietė vieną savo vyrų. Gal jis ir gyvena vidury dykumos, gal ir yra klajojantis šeichas, tačiau vis dar karalius, vienas iš Ferų palikuonių, apdovanotas neribota galia, puikia sveikata ir neišsenkančiais ryšiais. Jei kas ir gali surasti tą amerikietę, tai tik jis.

      PIRMAS SKYRIUS

      Jis rado ją.

      Tam prireikė trijų savaičių, fortūnos palankumo, dviejų privačių tyrimų, įtakingų žmonių pagalbos, nesuskaičiuojamos galybės rankų paspaudimų, sandorių bei pažadų (dar keleto grasinimų), kol galiausiai jam leido susitikti su ta moterimi.

      Šeichas Khalidas Feras pasilenkė, kad prasispraustų pro siaurą įėjimą į Ozro kalėjimą. Jį nulydėjo per vyrų sparną link moterų kamerų. Su kiekvienu žingsniu vis pikčiau burbuliavo skrandis, suerzintas perpildytų tualetų ir nepraustų kūnų dvoko. Praėjus pro vyrų kameras, Khalidas buvo perduotas čia kalinčių moterų prižiūrėtojai, ši ėmėsi tikrinti jo dokumentus.

      Prižiūrėtoja, nuo galvos iki kojų prisidengusi juodu drabužiu, palengva sklaidė šūsnį popierių, o Khalidas stengėsi suvaldyti kunkuliuojantį nekantrumą. Jis žinojo Ozro reputaciją – tai bene blogiausias kalėjimas pasaulyje, liūdnai pagarsėjęs dėl visiško žmogaus teisių nepaisymo. Regis, po amžinybės moteris atsiplėšė nuo dokumentų ir linktelėjo.

      – Eikite paskui mane, – tarsi kirviu nukirto ji.

      Khalidas paklusniai nusekė žemais koridoriais, kurie vinguriavo it gyvatės vis giliau ir giliau po senovės tvirtove, prieš pusę amžiaus virtusia Ozro kalėjimu. Jiems žingsniuojant koridoriais, tarsi savarankiškos būtybės iš sienų lindo rankos, skambėjo arabų, persų ir net anglų kalbomis beriami pagalbos šauksmai, maldaujantys padėti, prašantys pakviesti gydytoją, advokatą, ką nors, kas tik galėtų išvaduoti iš šio pragaro. Ozras – tokia vieta, kurioje nė vienas gyvas padaras nenorėtų atsidurti. Vienas Dievas težino, kaip turi jaustis moteris, peržengusi šį slenkstį ir sužinojusi, kad kelio atgal nebėra. Vienas Khalido mokslo draugų studijų metais pakliuvo į bėdą Džabale [Džabal al-Druze 1921–1936 m. buvo nepriklausoma valstybė Prancūzijos mandatui priklausančioje Sirijos teritorijoje (vert. past.).], jį įkišo į Ozro kalėjimą ir niekas nieko apie jį daugiau negirdėjo.

      Khalido tėvas – Sarko karalius – mėgino domėtis sūnaus draugo likimu, tačiau bergždžiai. Džabalas, besiribojantis su keturiomis valstybėmis – viena jų Egiptas, vis dar buvo pavojinga diktatoriška valstybė. Čia galiojo gausybė draudimų keliautojams. Olivija Mors, regis, jų nepaisė.

      Prižiūrėtoja sustojo prie kameros, kuri atrodė visai tuščia. Tik ant siauro gulto sėdėjo moteris, kelius stipriai prispaudusi prie krūtinės. Iš po juodos skraistės lyg nedrąsūs upeliukai blizgėjo šviesių plaukų sruogos.

      Olivija.

      Khalidui pritrūko kvapo – taip jis sureagavo pirmą kartą pamatęs Oliviją. Iš nuotraukos į jį žvelgė daili, skaistaus veido, viltingų melsvų akių mergina. O toji, kuri tupėjo susigūžusi kalėjimo kameroje, nė iš tolo nepriminė nuotraukoje matyto žmogaus. Ši moteris atrodė leisgyvė.

      – Olivija Mors? – paklausė žengdamas link kameros durų.

      Mergina krustelėjo galvą, tačiau jos nepakėlė.

      – Ar jūs Olivija Mors? – jau skardesniu balsu pasiteiravo Khalidas.

      Livė tupėjo ant gulto, prisitraukusi kojas ir stipriai jas apglėbusi rankomis, tarsi norėtų atrodyti dar mažesnė nei yra. Gal jos čia visai ir nėra. Nėra ir to blogo vyro už grotų, taip įkyriai reikalaujančio atsakymo. Jos laukia dar viena apklausa. Apklausa, kuri visada baigiasi smūgiais.

      Nejau jie dar nesuprato, kad ji nieko nežino? Negi nemato, kad ji neką mažiau sutrikusi nei jie. Ją apgavo, sunaikino. Livė tvirtai užmerkė akis, dar labiau panarino galvą ir stipriai prispaudė kaktą prie kaulėtų kelių. Gal pavyks išnykti, jei ir toliau liks užsimerkusi. Ištirpti ir vėl nubusti Alabamoje?

      Viešpatie brangus, kaip ji pasiilgo namų. Džeiko, mamos ir visų kitų. Jai nederėjo nė svajoti apie piramides ir užburiančio grožio smėlio bangas ar apie pasijodinėjimą kupranugariais, o juo labiau – senovės kapavietes. Reikėjo džiaugtis namais ir likti juose. СКАЧАТЬ