Gražuolė ir pabaisa. Emily May

Чтение книги онлайн.

      išvažiavau gyventi pas savo tetą. Žinau, kad mano pareiga tekėti už majoro Reinoldso, bet supratau, kad nepajėgsiu.

      Tavo anūkė Harieta

      Jis dirstelėjo į pulkininką.

      – Parašyta prieš keturias dienas.

      Pulkininkas Daremas pasimuistė kėdėje tarsi išgirdęs neišsakytą priekaištą.

      – Maniau, kad ją surasti ir sugrąžinti atgal bus paprasčiau.

      O kas tada? To Nikolas nepaklausė. Atsakymas ir taip akivaizdus: pulkininkas buvo nusiteikęs Harietai prigrasinti ir ją ištekinti.

      O aš neturėjau apie tai sužinoti.

      Širdyje kunkuliavo pyktis. Sukandęs dantis perskaitė antrą laišką. Parašytas vakar.

      Nikolas padėjo laišką.

      – Kas ta geradarė?

      – Nežinau. Ir man nerūpi!

      – O turėtų. – Balse buvo girdėti priekaištas. – Anūkės saugumas tik jūsų rankose.

      Pulkininko Daremo veidas tamsiai išraudo.

      – Jei ji nebūtų kišusis, Harietą jau būčiau susigrąžinęs. Niekas neiškiltų į viešumą! Dabar…

      – Aš vis dar galiu tylėti, – ramiai pasakė Nikolas. Norėjosi sugniaužti kumštį. Nikolas išskėtė pirštus ant stalo. – Niekam nebūtina žinoti, kad sužadėtuvės nutrauktos.

      Pulkininkas nukreipė akis.

      – Apsistojau savo klube netoliese… – atsikrenkštė. – Turbūt jau leptelėjau keletą neapgalvotų žodžių.

      Įkvėpęs pro sukąstus dantis Nikolas tylėjo. Nereikia aiškinti, ką turi galvoje pulkininkas Daremas – jis garsėja tuo, kad įniršęs garsiai siautėja. Iki vakaro pusė Londono žinos apie Harietos pabėgimą. Ir tik dėl to, kad tu nesuvaldai temperamento, abu tapome naujausių aukštuomenės skandalų herojais.

      – Kvaila mergiotė! – negailestingai tėškė pulkininkas Daremas. – Jei tik surasčiau, gerai išplakčiau!

      Nikolas priešiškai pašnairavo į jį.

      Tai tave norėčiau išplakti. Pyktis lipo Nikolo gerkle.

      – Pasiųsiu žinutę į laikraščius, – pažadėjo. Kalbėjo diplomatiškai. – Paskelbsiu, kad mano sužadėtuvės su jūsų anūke nutrauktos. – Jis atsistojo ir nusilenkė. – Geros dienos, pone.

      Raukšlės pulkininko veide dar pagilėjo, buvo matyti, koks jis nepatenkintas. Akimirką atrodė, kad dar ką nors pasakys, bet tik atsistojo ir linktelėjo:

      – Geros dienos.

      Nikolas stebėjo, kaip jis išeina. Galvą spaudė įniršis. Jis vėl paėmė laiškus.

      Žinau, kad mano pareiga tekėti už majoro Reinoldso, – rašė Harieta, – bet supratau, kad nepajėgsiu.

      Jis sugniaužė ranką, suglamžė popierių. Vėl teks pradėti nuo pradžių: dalyvauti pokyliuose ir sambūriuose, šokti, mandagiai kalbėti, rinktis tylią ir paklusnią mergaitę, kurią lengva paversti tokia žmona, kokios jam reikia – o visi dėbčios iš pašalių ir patenkinti kuždėsis.

      Nusviedė laiškus ir nuskubėjo pasiimti jodinėjimo pirštinių.

      Trečias skyrius

      Izabela apsidairė pokylių salėje. Patenkinta atsiduso. Londonas. Ji linksma, nuolat užsiėmusi.

      – Man tikrai patinka šitas sezonas.

      – Taip.

      O jos draugė raukėsi.

      – Tau skauda galvą, Guste?

      – Galvą? – Augustos Vošburn kakta išsilygino. – Ne, aš pykstu.

      – Pyksti? – Izabela vėl apsidairė aplinkui, akyse mirgėjo prabangūs audiniai ir spindintys papuošalai, sietynuose ryškiai švietė žvakės.

      Salė buvo sausakimša; muzikos fone aidėjo garsūs balsai. Ji niekaip nesurado priežasčių, ko Gustei pykti. Pokylis neginčijamai pasisekė.

      – Tas reikalas su Nikolu! – atsakė Gustė. – Visi apie jį kalba.

      – Nikolu?

      – Koks susigrūdimas, mieloji! – užpuolė Gustę ponia Faradėj. – Beveik neįmanoma pajudėti!

      Ji pasisuko į Izabelą, kepuraitėje sulingavo trys ilgos plunksnos. Moters suknelė buvo rožinė ir išpuošta nesuskaičiuojama daugybe plunksnų.

      – Izabela, mieloji! Pagaliau grįžai į miestą.

      – Sara, kaip laikaisi? – mandagiai pasidomėjo Izabela, bet ledi Faradėj jau nusisuko į Gustę, jos akys smalsiai spindėjo.

      – Ir ką čia aš girdėjau apie tavo pusbrolį? Tai tiesa? Jo nuotaka pabėgo?

      Gustės veidas suakmenėjo. Ji dirstelėjo į Izabelą.

      – Taip.

      Izabelos džiaugsmas dėl pokylio blėso.

      – Tavo pusbrolis?

      – Majoras Nikolas Reinoldsas.

      Izabela išplėtė akis.

      – Žmogėdra? Jis tavo pusbrolis?

      – Žmogėdra? – sukrizeno ledi Faradėj.

      – Žmogėdra? – visai kitokiu tonu pakartojo Gustė. Suraukė antakius. – Kas jį taip vadina?

      Izabela prikando liežuvio galiuką. Kvailė.

      – Majoras Reinoldsas – tavo pusbrolis?

      Gustė linktelėjo.

      – O jo nuotaka paspruko! – paaiškino ledi Faradėj. – O dabar papasakok man, Augusta…

      Izabela nebegalėjo pakęsti piktdžiugiško smalsumo.

      – Sara, regis, kad ponia Dramond-Beril bando patraukti tavo dėmesį.

      – Tikrai? Prašau man atleisti…

      Izabela stebėjo, kaip ji tolsta СКАЧАТЬ