Gražuolė ir pabaisa. Emily May
Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Gražuolė ir pabaisa - Emily May страница 3

Название: Gražuolė ir pabaisa

Автор: Emily May

Издательство: Сваёню книгос

Жанр: Зарубежные любовные романы

Серия: Istorinis meilės romanas

isbn: 978-609-406-840-9

isbn:

СКАЧАТЬ keliausi į Londoną ir liksi su manimi, kol sužinosime, kad teta pasirengusi tave priimti.

      Harieta tvirtai sugniaužė nosinaitę.

      – O kaip jūsų vyras, ponia? Ar jūs tikra, kad jis neprieštaraus?

      – Vyro aš neturiu. Namas Londone priklauso man kartu su našle pussesere. Ji retai išdrįsta kur nors išeiti, todėl tikrai apsidžiaugs tavo draugija.

      Mergaitė išplėtė akis.

      – Neturite vyro?

      – Ne, – nusišypsojo Izabela. – Suprantu, tai neįprasta, bet man ir vienai labai patogu gyventi!

***

      – Kaip vaikas? – paklausė Izabela ir atsisėdo priešais veidrodį susišukuoti plaukų.

      Žvakės prastai apšvietė kambarį, jis buvo pilnas šešėlių.

      – Užmigo.

      Izabela nusijuokė.

      – Patridže, kiek neapykantos vieninteliame žodyje!

      Ši tik sušnarpštė, bet tylėjo.

      Izabela nuleido šepetį. Žvakės šviesoje sužibo sidabrinė nugarėlė.

      – Gali pasakyti, kad kišuosi ne į savo reikalus, Patridže, ir būsi visiškai teisi!

      Patridžė netardama nė žodžio lankstė dieną vilkėtus drabužius.

      Ji tikrai kišo nosį kur nereikia, baisiai, bet ponios Botam pasipiktinimas suerzino.

      – Ji man primena Felisitę. – Izabela perbraukė pirštu sidabrinį šepečio viršų. Kurį laiką pabūsiu jai motina. – Kol teta ją pasiims, pasirūpinsime gera mergaitės reputacija.

      Patridžė vėl sušnarpštė.

      Izabela grįžtelėjusi įbedė į ją akis.

      – Manai, kad turėčiau sugrąžinti mergaitę seneliui? Tu visiškai teisi, mieloji Patridže. Tik bijau, kad senelis jos jau išsižadėjo!

      Patridžė neatsakė.

      Izabela vėl nusigręžė į veidrodį. Paėmė šepetį. Plaukai įsivėlė tarp minkštų šepečio šerelių. Izabela ištraukė sruogą ir susimąsčiusi suko aplink pirštą, plaukai žvakės šviesoje blizgėjo kaip aukso gija.

      Taip, ji kelias dienas užims Harietos motinos vietą, tačiau niekas nepalaikys mergaitės jos dukteria – jos labai jau nepanašios. Harieta tamsiaplaukė ir smulkutė, o Izabela aukšta ir tvirta. Derliaus deivė, kaip kitados palygino susižavėjęs gerbėjas. Net eilėraštį sukūrė. Gražuolė deivė javų spalvos plaukais… Izabela suprunkštė. Pasilenkė arčiau veidrodžio, bet buvo per tamsu, kad įžiūrėtų smulkutes raukšleles aplink akis, kurių žinojo esant. O man tik dvidešimt devyneri. Per jauna būti Harietos motina.

      – Ji ilgai pas mus neužsibus, – garsiai pasakė Patridžei. – Rytoj parašys tetai ir seneliui, praneš jam esanti saugi gerbiamuose namuose.

      Harieta turės parašyti ir majorui Reinoldsui, maldauti atleidimo, kad jį pametė. Reikia būti mandagiems net su tokiais žmonėmis.

      Pagaliau prabilo Patridžė:

      – Ji ne koks benamis jūsų globotinis, panele Izabela. Tikiuosi, kad neteks gailėtis.

      Izabela pažvelgė į savo akis veidrodyje. Ir aš tikiuosi.

      – Nesąmonė, – linksmai nusijuokė. – Kas gali atsitikti? Niekas niekada nesužinos!

      Antras skyrius

      Majoras Nikolas Reinoldsas, buvęs 95-osios šaulių kuopos karininkas, nužvelgė didžiulį savo stalą, krūvas dokumentų, tvirtą rašalinę, aštriai nusmailintas plunksnas ir laiškų peiliuką, rastą Ispanijoje, ir atsakė:

      – Ne.

      – Bet, pone.

      Nikolas atsiduso. Padėjo plunksną ir pastūmė į šalį rašytą laišką.

      – Ką sakiau praėjusį kartą?

      – Kad daugiau neapmokėsite mano skolų, – niūriai sumurmėjo sūnėnas nežiūrėdamas į akis.

      – Būtent. O aš laikausi žodžio, Čarli.

      Jis kalbėjo tyliai, bet sūnėnas išraudo, virš aukštos apykaklės kaito skruostai.

      Nikolas vėl atsiduso. Pasitrynė kaktą.

      – Ar tėvas nebeskiria pinigų tavo išlaikymui?

      – Aš jo neprašiau, – sugergžė Čarlis. – Juk žinote, koks jis, pone. Išplūs kaip turgaus boba, vis kartos ir kartos, ir…

      Nikolas tikrai žinojo. Dėbtelėjo per stalą į sūnėną. Čarlis apsirengęs pagal naujausią madą: mėlynas švarkas vata prikištais pečiais, pergnybtu liemeniu ir didžiulėmis aukso spalvos sagomis ir painus kaklaraištis, kuriam užsirišti, ko gero, prireikia visos valandos.

      Švarutėlis ir elegantiškas. O Nikolas neturi laiko elegantiškiems apdarams. Gyvenime yra gerokai svarbesnių dalykų už puošnius apdarus.

      Tik po prabangiais drabužiais buvo jaunas vaikinas, kuriam reikėjo pagalbos.

      Nikolas pirštais perbraukė skruostą subjaurojusį randą. Ką daryti? Jis apsisprendė.

      – Nupirksiu tavo juodbėrį. Kiek už jį nori?

      – Ką? – Čarlis išsigandęs pirmą kartą per pokalbį pažvelgė dėdei į akis.

      – Kiek nori už juodąjį žirgą?

      – Bet… bet jis man patinka!

      – Tada išmok neišlaidauti, – tyliai metė Nikolas.

      Čarlis iškaito. Nuleido akis.

      – Gerai, – niūriai tarė.

      Kai dėdė ištiesė pluoštą ginėjų, vaikinas atgavo geras manieras, užsikirsdamas padėkojo ir nusilenkė. Nikolas stebėjo, kaip jis žengia prie durų. Kažkur po prabangiais lengvabūdiškais drabužiais slypėjo šiurkštus vaikinas, kuris labiau jaudinosi dėl savo žirgo nei dėl drabužių.

      – Čarli. Gal norėtum paskyrimo į armiją?

      Sūnėnas sustojo įsikibęs į durų rankeną.

      – Pone?

      – Paskyrimo, Čarli. Ar norėtum?

      Vaikinas sumirksėjo. Atrodė išsigandęs.

      – Dėkoju, pone, bet… taip sakant, labiau norėčiau…

      Labiau norėtum būti skrybėlaičių СКАЧАТЬ