Saldūs rūpesčiai. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tapo svarbu. Nelabai suprato kodėl, gal pamanė, kad narplioti kito žmogaus problemas lengviau nei gilintis į savąsias. Be to, Mato problemos atrodė išsprendžiamos.

      Džesė prisiminė epizodą, prieš keletą savaičių matytą per televizorių.

      – Ruošiuosi tapti gyvenimo būdo vadybininke. Man reikia su kuo nors pasipraktikuoti. O tau reikia pagalbos. Aš neprašysiu sumokėti. – Jau vien todėl, kad ką tik tai sugalvojo. – Išmokysiu visko, ko reikia. Tu tikrai susirasi merginą.

      Matas sustojo ir pažvelgė į ją. Net per akinius Džesė matė, kad jo akys didelės, tamsios. Tokios tinka miegamajame. Jas pamačiusios merginos turėtų eiti iš proto.

      – Meluoji, – kategoriškai nukirto jis. – Tu nesi gyvenimo būdo vadybininkė.

      – Juk sakiau, kad ketinu ja tapti. Šiaip ar tai, tikrai galiu tau padėti. Aš pažįstu vaikinus. Ir žinau, ko tau reikia. Klausyk, tu neprivalai manimi tikėti. Bet juk nieko neprarasi.

      – O kas tau iš to?

      Ji pagalvojo apie nepabaigiamus konfliktus su seserimi, apie darbą, kurio nekenčia, ir apie neaiškias gyvenimo perspektyvas. Ir apie tai, kad kiekvieną mielą dieną jaučiasi esanti didžiausia nevykėlė žemėje.

      – Man reikia padaryti ką nors gera, – atsakė Džesė ir tai buvo tiesa.

      Matas dar kurį laiką įdėmiai žvelgė į ją.

      – Kodėl turėčiau tavimi patikėti?

      – Todėl, kad tik aš tau tai siūlau. O kas bloga gali nutikti?

      – Gali mane nunuodyti ir nuboginusi į tolimą šalį įmesti į jūrą, kur bangos mano lavoną pagaliau išmes į krantą.

      Džesė nusijuokė.

      – Tu bent vaizduotę turi. Tai gerai. Sutik, Matai. Surizikuok.

      Džesė abejojo, ar jis tam ryšis. Niekas niekada ja netikėjo. Pagaliau Matas truktelėjo pečiais.

      – Gerai, po perkūnais.

      Ji nusišypsojo.

      – Puiku. Pirmiausia… – Staiga suskambėjo Džesės mobilusis. – Atsiprašau, – sumurmėjo ji traukdama telefoną iš rankinės. – Klausau?

      – Sveika, gražuole. Kaip laikaisi?

      Ji suraukė nosį.

      – Zakai, dabar negaliu su tavimi kalbėti.

      – Praėjusią savaitę taip nesakei. Mudu puikiai praleidome laiką. Seksas su tavimi…

      – Eik velniop, – metė ji ir išjungė telefoną nenorėdama klausytis, koks buvo seksas su ja. Tada pasisuko į Matą. – Atsiprašau. Kur aš sustojau? A, taip. Štai kaip padarysime.

      Džesė išsitraukė iš užpakalinės džinsų kišenės „Starbucks“ kavinės kvitą ir čiupo vieną iš rašiklių, kyšančių Matui iš kišenės. Tada perplėšė kvitą pusiau, ant kitos pusės užrašė savo mobiliojo telefono numerį ir padavė jam.

      Matas paėmė.

      – Duodi man savo numerį?

      – Taip. Apsikeisime informacija, juk nebūsime visą laiką kartu. Dabar užrašyk man savąjį.

      Jis užrašė.

      Džesė grąžino jam rašiklį.

      – Gerai. Man reikia kelių dienų parengti planą, tada pranešiu. – Ji nusišypsojo. – Viskas bus gerai. Patikėk manimi.

      – Ar turiu iš ko rinktis?

      – Turi, bet geriau galvok, kad ne.

      Džesė nušveitė sunkią kuprinę ant kėdės prie staliuko ir pasidėjo latę. Juodu su Matu buvo susitarę susitikti kitoje „Starbucks“ kavinėje ir pasikalbėti, ko būtų verta imtis.

      Ji išsitraukė savo užrašus, peržiūrėjo medžiagą, kurią ketino aptarti, tada nekantriai pasimuistė ir ėmė laukti jo pasirodant.

      Atėjo čia per anksti. Niekada taip nesielgdavo. Dar labiau neįprasta, kad su entuziazmu ėmėsi sumanymo pagražinti vaikiną. Džesė negalėjo prisiminti, kad pastaruoju metu išvis būtų kuo nors domėjusis. Nepasakytum, jog Matas būtų labai apsidžiaugęs, kai ji paskambino norėdama susitarti dėl pasimatymo. Vis dėlto sutiko.

      Po kokių penkių minučių jis pasirodė kavinės tarpduryje. Apsirengęs buvo taip pat klaikiai kaip ir tada, kai Džesė pamatė jį pirmą kartą. Kodėl jis mūvi tuos per trumpus džinsus? Ir nešiojasi rašiklių dėklą marškinių kišenėje? Jų reikėjo atsisakyti pirmiausia.

      Matas pamojavo jai ir nuėjo prie bufeto ko nors užsisakyti. Suskambėjo Džesės mobilusis.

      Ji stvėrė jį.

      – Klausau?

      – Mažute. Endrius. Šiąnakt?

      – Klausyk, Endriau, ar tau niekada nešovė į galvą, kad reikalai klostytųsi sėkmingiau, jeigu netingėtum vartoti veiksmažodžių? – Pakėlusi akis ji nusišypsojo Matui, kuris jau buvo netoliese. – Atsiprašau sekundėlę, – pašnibždomis tarė jam.

      – Mažute, man nereikia veiksmažodžių. Turiu prekę. Tai kaip? Bus vakarėlis. Mes tik nueisime ir grįšime. Malonumas abipusis.

      Oho, kalba sakiniais.

      – Pasiūlymas viliojantis, bet ne, – atsakė Džesė. Šį kartą ji nebuvo nusiteikusi susitikti su Endriumi, nerūpėjo jai ir jo „prekė“ – taip jis vadino savo penį. Jos nuomone, tai skambėjo šiek tiek geriau negu „Endrius jaunesnysis“.

      – Daug prarasi.

      – Net neabejoju, kad graušiuosi kelias savaites. Iki. – Baigusi pokalbį ji pasisuko į Matą. – Atsiprašau. Dabar jau tikrai išjungiu telefoną. Niekas mums netrukdys.

      Matas atsisėdo priešais ją.

      – Net tavo draugas?

      – Tu klausi ar teigi?

      – Anąkart skambino Zakas. Šito vardas Endrius.

      – O tu pastabus. Puiki savybė. Ne, nė vienas iš jų nėra mano vaikinas. Aš rimtai neprasidedu.

      Kodėl turėtų? Džesei nepasitaikė sutikti vaikino, kurį norėtų pamatyti daugiau nei kelis kartus.

      – Įdomu. Ir kodėl?

      Ji pažvelgė į jo tamsias akis.

      – Nemanyk, kad užduodamas asmeniškus klausimus priversi mane pamiršti, ko mudu susitikome.

      Matas gūžtelėjo pečiais.

      – Buvo verta pabandyti.

      – Aha. СКАЧАТЬ