Saldūs rūpesčiai. Susan Mallery

Чтение книги онлайн.

      – Eik iš čia! Štiš!

      Štiš? Džesė užgniaužė šypseną. Ko daugiau tikėtis iš tokios moters?

      – Palauk manęs virtuvėje, Elektra, – paliepė Matas neatitraukdamas žvilgsnio nuo Džesės. – Aš ilgai neužtruksiu.

      – Neisiu. O kas ji tokia, Matai?

      „Elektra? Jos toks vardas? Ar ji turi auksinį lasą ir skraidantį žirgą?“

      – Palauk manęs virtuvėje, – jau griežtesniu tonu pakartojo Matas.

      Raudonplaukė nuėjo. Palaukęs, kol mergina dingo iš akiračio, Matas žengtelėjo atatupstas.

      – Užeik, – pakvietė.

      Džesė įėjo į namą.

      Ją pritrenkė erdvė, daug medžio apdailos detalių, neapsakomas vaizdas į ežerą su Sietlo kontūrais tolumoje. Pagaliau ji pasisuko į Matą ir giliai įkvėpė.

      – Atsiprašau, kad užsukau neperspėjusi. Mėginau tau prisiskambinti.

      – Tikrai?

      Jo žvilgsnis buvo toks pat paslaptingas kaip ir anksčiau, tik dar mažiau suprantamas. Džesė neįsivaizdavo, apie ką jis galvoja. Susijaudino ją pamatęs? Supyko? Gal ji buvo tik viena iš seniai pažinotų moterų, ta, kuri stengdavosi atkalbėti jį nuo rytinės kavos?

      Žiūrint į jį Džesę užplūdo nerimas – Matas atrodė keistai savas ir drauge svetimas. Kai jie pastarąjį kartą buvo viename kambaryje, jis buvo baisiai įpykęs ir įsižeidęs. Užsipuolė norėdamas ją sugniuždyti – jam tai pavyko.

      – Ar negavai mano žinučių? – paklausė Džesė įsitikinusi, kad jis gavo.

      – Ko tu nori, Džese? Prabėgo tiek laiko. Ko dabar prireikė?

      „Nebus tuščių plepalų“, – staiga pasijutusi nesmagiai pagalvojo Džesė ir suirzo. Nejaugi jie negalėjo pradėti paprasčiau, tarkime, nuo: „Kaip gyveni?“

      Ji būtų norėjusi papasakoti tūkstančius dalykų, ištarti tūkstančius atsiprašymo ir pasiaiškinimo žodžių. Bet neatrodė, kad jam tai rūpėtų.

      Atsisegusi rankinę Džesė išėmė ir padavė jam pluoštelį nuotraukų.

      – Prieš penkerius metus aš tau sakiau, kad laukiuosi ir tu esi vaiko tėvas. Nepatikėjai, nors, kaip minėjau, DNR tyrimas būtų tai įrodęs. Sūnui dabar ketveri, jis nuolat klausinėja apie tėvelį. Nori su tavimi susipažinti. Tikiuosi, prabėgo jau pakankamai laiko ir tu taip pat nori pamatyti savo sūnų.

      Ji norėjo išsikalbėti, paaiškinti, apsiginti. Tačiau prisivertė užsičiaupti ir stovėti suspaudusi lūpas.

      Matas paskubomis peržiūrėjo nuotraukas. Iš pradžių matė jose tik mažą berniuką. Vaiką, kuris šypsojosi arba smagiai juokėsi prieš objektyvą. Džesės žodžiai jam nieko nereiškė. Vaikas? Jis žinojo, kad ji buvo nėščia. Jo vaikas? Neįmanoma. Nepatikėjo tuo anksčiau, nesiruošė pripažinti ir dabar. Ji sugrįžo, nes išgirdo, kad jam puikiai sekasi, ir sumanė atsiriekti nuo jo pyrago. Nieko daugiau.

      Kone prieš savo valią jis peržiūrėjo nuotraukas antrą, paskui trečią kartą ir nustebo, kad vaikas jam atrodo lyg ir pažįstamas. Jo akys kažkokios…

      Pagaliau pamatė. Panašumus. Tokį pat smakrą skusdamasis regėdavo veidrodyje kiekvieną rytą. Ir akių formą. Berniukas buvo panašus į jį ir šiek tiek į savo motiną.

      – Kas čia? – suurzgė Matas.

      Jo vaikas? Jo sūnus?

      – Jis vardu Geibas, – švelniai prabilo Džesė. – Gabrielis. Jam ketveri, jis nuostabus vaikas. Sumanus ir linksmas, turi daug draugų. Gabumus matematikai tikriausiai paveldėjo iš tavęs.

      Matas nepajėgė suvokti jos žodžių. Jie nutekėjo juo it vanduo, neužkliudydami sąmonės. Staiga įsižiebęs pyktis virto įniršiu. Ji pagimdė jo vaiką ir nematė reikalo pranešti?

      – Turėjai man pasakyti, – kimiu balsu tarė jis, vos tramdydamas įsiūtį.

      – Aš sakiau. Tu nenorėjai patikėti, nejaugi pamiršai? Taip ir pasakei: tau nerūpi, kad aš laukiuosi tavo vaiko. Nenorėjai turėti vaiko su manimi. – Džesė atlošė pečius. – Jis nori tave pamatyti, Matai. Nori susipažinti su savo tėvu. Štai kodėl esu čia. Nes tai svarbu jam.

      Jai tai nebuvo taip svarbu. Džesei nereikėjo to sakyti – Matas tai jau suprato.

      Jis ištiesė nuotraukas, norėdamas grąžinti, bet Džesė papurtė galvą.

      – Pasilik jas. Suprantu, tau reikia laiko su tuo susitaikyti. Mudu turime pasikalbėti, privalai pamatyti Geibą. Žinoma, jeigu tu nieko prieš.

      Jis linktelėjo, nes buvo per daug įsiutęs, kad galėtų kalbėti.

      – Mano mobiliojo telefono numeris užrašytas ant pirmosios nuotraukos. Paskambink, kai būsi pasirengęs, ir mes ką nors sugalvosime. – Ji minutėlę dvejojo. – Atsiprašau, kad taip įsiveržiau. Norėjau pasikalbėti anksčiau, bet buvai nepasiekiamas. Aš nesistengiau vaiko laikyti kuo toliau nuo tavęs. Tiesiog pats pareiškei, kad jis tau visai nerūpi.

      Tai pasakiusi Džesė apsisuko ir išėjo. Jis nulydėjo ją žvilgsniu.

      Vidinis balsas ragino vytis, bet Matas nepajudėjo iš vietos. Tegul eina, niekur ji nepasislėps. Tik jau ne nuo jo. Juo labiau dabar.

      Uždaręs lauko duris Matas patraukė į darbo kambarį. Elektra plaukte įplaukė į vestibiulį.

      – Kas ji tokia? Ko norėjo? Juk tu su ja nesusitikinėji, Matai? Tau tokios moterys nepatinka.

      Nekreipdamas į ją dėmesio jis įėjo į kabinetą. Trinktelėjęs durimis atsisėdo prie stalo. Paskleidė nuotraukas ir ėmė tyrinėti jas vieną po kitos.

      Elektra pabeldė į duris, bet nesiveržė į vidų. Matas girdėjo, kaip ji gąsdina jį išvažiuosianti. Nepasivargino atsakyti.

      Jis turi sūnų. Daugiau nei ketverius metus jis turi sūnų, o nieko apie tai net nenutuokė. Aišku, prieš išvykdama iš Sietlo Džesė bandė jam įteigti, jog vaikas jo, bet suprato, kad jis nepatikėjo. Negalėjo patikėti po to, kas nutiko. Ir tyčia taip pasielgė.

      Matas pasisiekė telefoną ir iš atminties surinko numerį.

      – Hitai, čia Matas. Ar turi minutėlę?

      – Žinoma. Mes sugalvojome paplaukioti valtimi, bet laiko turiu. Kas atsitiko?

      – Yra reikalas.

      Jis trumpai papasakojo apie netikėtai pasirodžiusią buvusią draugę su keturmečiu vaiku, kuris, anot jos, yra jo.

      – Visų pirma reikės nustatyti tėvystę, – pareiškė advokatas. – Ar daug šansų, kad tu esi jo СКАЧАТЬ