Velniop taisykles!. Trish Wylie

Чтение книги онлайн.

      Vėl bando lošti kaltės korta? Kai jis pažvelgė į Livę akies krašteliu, ši staiga švelniai nusišypsojo ir pridūrė:

      – Jie galėtų ją valdyti vietoj jūsų.

      – Kaip tik šito aš ir…

      Bleikas įrėmė delną Marčiui į krūtinę, kai tas žengė į priekį, norėdamas įsiterpti į pokalbį.

      – Manote, kad to vengiu, nes nesugebėčiau iš staliaus pareigų peršokti į vadovo kėdę?

      – Aš to nesakiau.

      Ji atsargiai renkasi žodžius. Turi gerą nuovoką.

      Suspaudęs lazdą per sulenktą alkūnę jis sukryžiavo rankas ant krūtinės.

      – Ir kaip ketinate elgtis toliau? Gąsdinsite ir viliosite susigundyti? Padėsite išsirinkti eilutę, tinkamą dėvėti įstaigoje? Laikysite mane už rankos, kai derėsiuosi su garsiais tūzais? – Niūriai dėbtelėjęs jis kreivai šyptelėjo. – Nemanykite, kad nesuprantu, kur sukate, meilute.

      – Tai vadinama noru padėti.

      – Gal ir pavyks. – Jis linktelėjo galvą. – Pastabėlė ateičiai… abejojate mano protiniais gebėjimais? Ne itin vykusi pradžia.

      Bleikas apėjo ją, priėjo prie baro ir paėmęs butelį pakėlė prie burnos. Žiūrėdamas į veidrodį, sekė ją žvilgsniu, kaip ir jinai jį.

      – Nenorėjau jūsų užgauti, – tarė geidulingu balsu, pasiekusiu ne tik jo ausį, bet ir kirkšnį.

      Bleikas sugriežė dantimis. Žinoma, kad nenorėjo.

      – Kažin ar tai geriausias būdas užmegzti darbinius santykius?

      Kokius darbinius santykius?

      – Žinoma, man neturėtų rūpėti, kodėl nusigręžiate nuo milijardų. Bet atsakomybė, kaip sakiau, niekur nedingsta. Valdybos rankos surištos. Kontrolinis akcijų paketas priklauso jums – jie nieko negali imtis be jūsų palaiminimo. Šito pageidavo jūsų tėvas.

      Toji moteris neturi supratimo, kada reikėtų liautis taukšti.

      Ji pritildė balsą.

      – Žinau, kad jūs vis dar gedite. Šiuo metu tikrai nenorėsite…

      – Gedžiu? – Bleikas prapliupo sarkastišku juoku, su trenksmu pastatė butelį ant baro ir pasisuko į ją, piktas ir nusivylęs. – Panele, jūs nieko nežinote apie…

      – Bleikai…

      Martis suėmė jo ranką virš alkūnės ir palaukė, kol šis nusiramins; jis kalbėjo ramiai, kaip senais laikais, kai Bleikui tekdavo atsilaikyti prieš dvigubai aukštesnius už save vyrukus. Tikras prakeiksmas būti kitokiu, o kadangi Bleikas visados toks buvo…

      Bleikas linktelėjo galvą duodamas suprasti, kad bus geras, ir Martis pasitraukė į šalį. Bleikas žvilgtelėjo į Oliviją ir pamatė, kad ši žiūri į jį nustebusi ir susidomėjusi. Dar pastebėjo, kad be jokios baimės. Po velnių, jis iš dalies ja didžiavosi, nes pažinojo vaikinų, daug už ją didesnių, kurie išsigąsdavo. Todėl nusprendė prieiti arčiau; ji ryžtingai laikėsi savo ir tai dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad ji – moteris, turinti tvirtą nuomonę.

      Jis papurtė galvą, nes sukilus geismui pradėjo lįsti mintys apie daugybę būdų, kaip būtų galima jį patenkinti. Dėl to buvo kaltos stiprios moterys, kurioms jis nesugebėdavo atsispirti nei miegamajame, nei už jo ribų – bet širdies joms paprastai neatiduodavo. Taip buvo visada, taip bus ir ateityje.

      Bleikas įkvėpė.

      – Maniau, kad būsite įkyresnė.

      Ji pakėlė vieną antakį.

      – Ar tai atsiprašymas?

      – Galite manyti, kad taip. – Jis liūdnai šyptelėjo puse lūpų. – Jums jo turėtų pakakti.

      Pakreipusi galvą ji nužvelgė jį ir paklausė:

      – Žinote, ko dar iš jūsų norėčiau?

      Jam tai visiškai nepatiko.

      – Girdėjote apie Voreno fondą?

      Jis vėl apsimetė idiotu.

      – Jie pradėjo kaupti lėšas maždaug prieš dvi savaites. Jei pasirodytumėte jūs, bent valandai ar dviem, žmonės imtų daugiau aukoti, kad įtiktų naujajam bendrovės savininkui. – Olivija gūžtelėjo pečiais, tarsi jai nelabai rūpėtų, pasirodys jis ten ar ne. – Galėtumėte ne tik padėti, bet ir susitikti su žmonėmis, besirūpinančiais jūsų darbuotojų socialine gerove.

      – Jūs primenate man moterį, įsiveržiančią pas vyruką vidury nakties, kad pasakytų jam, jog skamba jo telefonas.

      Olivija ramiai atlaikė jo žvilgsnį ir Bleikas paklausė savęs, ar ji kada nors apskritai praranda savitvardą. Ko reikėtų, kad Olivija Branigan atsiskleistų iki galo ir – tas klausimas iškart iškilo jam prieš akis – kaip toli ji ryžtųsi eiti, siekdama įgyvendinti savo norus?

      Jam kilo pagunda tai išsiaiškinti.

      – Tai vyksta Empire viešbutyje, – pridūrė ji linksėdama galvą, tarsi būtų gavusi jo pritarimą, o žvilgsnis nuslydo nuo jo krūtinės žemyn iki pat batų.

      Susikišęs rankas į džinsų kišenes Bleikas nusisuko ir susiraukė, netikėtai sujaudintas jos žvilgsnio.

      – Pagalvosiu apie tai.

      – Tai oficialus renginys. Teks vilktis smokingą.

      – Jau sakiau, pagalvosiu. – Jis numetė barmenui kelis banknotus ir dar kartą atsisuko į ją. – O jums patariu pagalvoti apie tai, kur kišate savo galvą.

      – Ką turite omenyje?

      Jis priėjo taip arti, kad Olivijai teko pakelti galvą. Sugavęs jos žvilgsnį pastebėjo, kad Livės akys žybtelėjo, bet mergina skubiai nuleido blakstienas. Bleikas šyptelėjo. Nejaugi jis ją jaudina, kaip ir jinai jį? Vadinasi, nesuklydo – ji puikiai žinojo, ką daro, sukiodamasi aplink biliardo stalą. Manė, kad valdo padėtį ir naudojosi savo seksualia išvaizda. Dėl pastarosios jis neturėjo jokių priekaištų, bet jei ji užsimanys suvilioti jį kuo nors daugiau nei žaidimu prie biliardo stalo, reikia, kad kai ką žinotų.

      – Ogi tai, kad jei norite lošti, būkite pasiruošusi susimokėti, todėl siūlau gerai pagalvoti, iš ko lošite, meilute. – Jis prikišo veidą dar arčiau, nuleido akis į jos lūpas, tada staiga pakėlė jas ir įdėmiai pažiūrėjo į akis. – Nes aš viską paimsiu. Tikiuosi, supratote, ką noriu tuo pasakyti.

      Olivija šiek tiek prisimerkė ir jis suprato, kad jo žodžiai pasiekė tikslą. Bleikas tingiai šyptelėjo, nes jau kitą akimirką jos akys nušvito, tarsi būtų norėjusi pasakyti, kad jai tai tik žaidimas.

      Šį СКАЧАТЬ